#205 Heinrich Böll - Prarasta Katarinos Blum Garbė

2006 Edition / 101psl

"[...] laikraščiai į žurnalisto nužudymą iš tiesų žiūrėjo kaip į kažką itin blogo, baisaus, kone iškilmingo, galima sakyti, beveik kaip į ritualinę žmogžudystę."

Trumpa istorija apie 27 metų Katariną Blum ir kaip ją parklupdė, sensacijų ieškantis, miesto LAIKRAŠTIS, kaip iškreipta tiesa priveda prie smurto panaudojimo, šiuo atveju žmogžudystės. Po vieno susitikimo, ji įsimyli Liudviką Gioteną, kuris kaltinamas banko apiplėšimu ir galima žmogžudyste. Katarina patenka į policijos akiratį, prasideda tardymas, ji įtariama padėjus Giotenui slapta pabėgti. O laikraštis pradeda savo darbą: protinga ir santūri tampa šalta kaip ledas ir apdairi, viena praleista naktis su nusikaltėliu paverčia ją žudiko nuotaka, naujienose ji jau nuteista. Įžūliam žurnalistui, Verneriui Tetgesui, šie straipsniai atneša pražūtį.

Tai turbūt viena iš nuobodžiausių, mano skaitytų knygų, apie žmogžudystę. Jau pirmuose puslapiuose ji aprašoma, bet taip sausai ir atmestinai, jog pamaniau, kad tai netiesa ir sekant įvykių eigą paaiškės kažkas sukrečiančio ir įdomesnio, deja pabaigoje tas pats, Katarina nužudė žurnalistą, sugrįžau į pradžią ir dar kartą perskaičiau tą pastraipą, įsitikindama, kad nieko nepraleidau. Šiuo poelgiu Blum prisišaukė bėdos tik sau ir artimiems žmonėms, o Tetgesas tiesiog pakeistas kitu, lygiai taip pat rašančiu žurnalistu.

Pagrindinė veikėja absoliučiai visų vyrų mylima, ir jauni ir seni nestokoja jai dėmesio, bet ji drovi mergina ir negali pakęsti, kai prie jos "lendama". Giotenas išskirtinis, po vienos nakties, praleistos kartu, ji jau žino, jog jis yra būtent tas skirtasis ir padarys viską kad tik jį apsaugotų. Pati linksmiausia knygos vieta, kai įkalinta Katarina džiaugiasi, jog teks praleisti kalėjime tiek pat laiko ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip "mielasis Liudvikas". 

Heinrich Böll - Prarasta Katarinos Blum Garbė Savitvarda

#204 Tessa de Loo - Dvynės

2008 Edition / 366psl

"Jie seks paskui tą žmogų kaip neregiai [...] kaip paskui Hamelno žiurkininką. Į pačią prarają."

Šešerių metų dvynės, Ana ir Lotė, po tėvų mirties išskiriamos, viena išvežama pas dėdę į Olandiją, o kita lieka pas senelį Vokietijos kaime. Prabėgs 70 metų iki jų netikėto susitikimo, kuriame bus papasakoti du skirtingi gyvenimai paveikti Antrojo Pasaulionio Karo. Vienas apie Lotę, kuri adaptuojasi naujoje olandų šeimoje, pamiršdama tikrąjį tėvą, nekęsdama visos vokiečių tautos, atsisakydama savo šaknų ir gimtosios kalbos, gyvenimas su muzikos garbintoju egoistu įtėviu, visais besirūpinančia motina (kuri atleidžia visas vyro nuodėmes), karo metu išgyventas nepriteklius ir baimė slapstant žydus. Antrasis apie Aną - sunkus gyvenimas atokiame kaime, kur reikmė maudytis išjuokiama, kasdienis darbas ūkyje, terorizuojanti dėdės žmona, kelias į geresnę ateitį karo niokojamoje Vokietijoje, noras padėti visiems žmonėms, bei meilė skaitymui. Teko matyti kritikos knygai, dėl Anos vaizdavimo, kaip "gerosios" vokietės, jog bandoma ją romantizuoti ir taip laimėti simpatijas prasikaltusios tautos atstovei, bet aš su tuo nesutikčiau, nes ji padeda visiems, nepaisant rasės, gali būti žydas, vokietis ar rusas, ji iš visos širdies padės, taip pat nereikėtų praleisti pykčio ant kitataučių dėl sugriautų miestų, tiesiog Ana balansuoja kažkur viduryje, nemėgsta Hitlerio, bet vis tiek tiki jog jis gali įvesti tvarką.

"Jūsų išvaduotojai uždegė miestą kaip Kalėdų eglutę ir svaidė bombų konfeti."

Nors autorė piešia dvynių gyvenimą, istorijoje nėra to abipusio saito tarp seserų, kuris jas trauktų ir suvienytų, nėra to vidinio jausmo, kuris leistų pajausti kitos išgyvenimus. Pradžioje išskirtos giminaičių, vėliau karo, jos taip ir lieka lyg dvi nepažįstamosios ignoruojančios vienos kitos egzistenciją. Žinoma šiek tiek randame sąžinės priekaištų sau dėl bendravimo, atstumo išlaikymo, bet viskas pavėluotai ir tai nieko nepakeičia. Plačiau aprašomas Anos gyvenimas, bet tai nestebina, nes kartu rodomas nacionalsocializmo iškilimas.

"[...] Kelnas - prakeiktas miestas, iš kurio jau geriau nebūti kilusiam, miestas, kuris buvo sulygintas su žeme, taip baudžiant gyventojus už išpuikimą."

Knyga tikrai patiko, visą laiką buvo įdomu, siužetas įtraukia; skaitant laikas tiesiog pralėkdavo. Meilės istorijos neužkliuvo, yra ir sentimentalumo ir melodramiškumo, bet jie gražiai susiskaito neišsišokdami į pirmą planą. Kelis kartus jaučiausi apgauta pasakojimo, todėl buvo šiokia tokia intriga išsiaiškinti kurios čia dalys praleistos, atrodydavo jog tam tikriems istorijos įvykiams jau padėtas galutinis taškas, bet staiga jie būdavo papildomi dar platesnėmis detalėmis. Taip pat smagu atrasti mintis, kurioms pritariu, pvz kaip.: tautos agresija ir savo šalies perdėtas garbinimas gimsta iš žmonių, kurie patys yra niekas ir nieko neturi, tik įrašytą pilietybę dokumentuose, kuri stebuklingu būdu virsta kažkuo pasididžiuotinu. 

Atleiskite už istorijos spragas, bet pirmą kartą išgirdau jog Hitleris, tam tikra prasme, "veisė" vaikus pasaulio valdymui. Buvo įkurti ne vieni vaikų namai kur jie augo, o būsimus tėvus, galinčius įrodyti gryną arijų kilmę, kruopščiai atrinkdavo. Už pagimdytus vaikus, galėjai gauti medalį: bronza už 4, sidabras - 6, auksas - 8.

Pasiekimas: kelis vakarus iš eilės, plepant apie knygą (manau tokiais atvejais, manęs klausomasi tik pusiau), sugebėjau sudominti mamą, kuri dabar pati imsis skaitymo.

"Atstūmus cypiančias dureles nuo įrištų tomų, daugumos paauksintų, padvelkė nepakartojamas kvapas, tūkstančių spausdintų puslapių, kartoninių viršelių, pasakojimų, maldaujančių pažadinti juos iš žiemos miego, ištrūkimo iš kvailos dirbtinės tikrovės kvapas - pažadas nuvesti į kur kas labiau jaudinančius pasaulius[...]"

#203 Kazuo Ishiguro - Neleisk Man Išeiti

2006 Edition / 383psl

"Aš mačiau mažą margaitę, baugščiai užmerkusią akis, spaudžiančią prie krūtinės senąjį taurų pasaulį, kuris - giliai širdyje ji tai žino - negali pasilikti toks amžinai, laikančią jį savo rankose ir maldaujančią, kad neleistų jai išeiti."

Visiems turbūt labai gerai žinoma istorija apie tris draugus: Keitę, Tomį ir Rūtą, jei ne iš knygos, tai iš 2010 metų ekranizacijos, kurią pati mačiau ir nenusivyliau (bent jau tada, nežinia kaip būtų šiandien). Knygos siužetas neužmirštas, todėl žinojau ko laukti. Retai pasitaiko, kad filmas labiau patiktų, bet čia vienas iš tokių atvejų. Pasakojimas pasirodė sausas, veikėjai patys pasimetę, nežinantys ką daro, tiesiog plaukiantys pasroviui, turbūt net augalai, obuoliai, purvas, dulkės ar kas tik norit, turi daugiau užsispyrimo ir gyvenimo pasiekimų, nei šia trys "herojai". Pliusas knygai už tai, jog taip ryškiai nevaizdavo Rūtos, kaip evil bitch, pavogusios svajonių princą Tomį iš Keitės.

Hailšemas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip paprasta mokykla, bet palaipsniui sužinome, jog jo mokiniai - klonai, auklėjami vieną dieną atiduoti savo organus, o kokia pabaiga jų laukia niekam ne staigmena, Vaikai jau nuo 6-7 metų suvokia kokiam tikslui auga ir niekam dėl to nekyla klausimų. Sulaukę 16 metų visi siunčiami į tam tikrus privačius ūkius, kur leidžia laiką daugiausia skaitydami. Čia trijulė išsiskiria, bet laikas vėl juos sujungia, lemtingiems gyvenimo posūkiams......kurie neįvyksta. Bent, sakysite, sužinome tiesą apie Madam galeriją, tiesą apie klonus, tiesą apie "pratęsimus", bet vis tiek man nerūpėjo, kiek tų tiesų dar gali būti.

"- Vargšės būtybės. Ką mes jums padarėme..."

Meilė, meilė, meilė, koks ten gali būti tikros meilės įrodymas, jei net nesistengiama išlikti kartu. Gerai, tarkim juos mokykloje apribojo, kažkaip išmokė jausti minimaliai, tai kur tie šimtai perskaitytų knygų? Juk iš jų turėjo pamatyti kitokį gyvenimą, kažko pasisemti, išmokti suprasti save. Ganėtinai bejausmė knyga, veikėjai emocijas ir ateities svajones kopijuoja iš žurnalų ir TV serialų, vienintelis Tomis pasižymi pykčiu vaikystėje, kurį vėliau išmoksta nuslopinti ir virsti robotu, kaip kiti personažai.

Iš knygos išmoksite, kaip niekinti savo draugus, kurie nusprendė ilgiau pagyventi, o ne savanoriškai numirti. Šiaip istorijos idėja nebloga, bet patys įvykiai ir veikėjai manęs nesužavėjo.

1001 sąraše yra 5 K.Ishiguro knygos, bet tik ši vėlesniuose leidimuose pašalinta.

#202 Nikos Kazantzakis - Graikas Zorba

2008 Edition / 279psl

"Dievulėliau, šitas gyvenimas, pilnas meilės ir kančių, juk tai buvo tik vienas akies mirksnis..."

Pradžia: 35 metų istorijos pasakotojas, knygoje vadinamas Šefu, prieš išplaukimą į Kretos salą, ramiai leidžia laiką kavinėje su Dante rankose, kai staiga jis pajaučia, jog yra stebimas "Nelabojo" - Aleksio Zorbos, senstelėjusio makedoniečio, su pašaipiom akim ir randuotu, tarsi kinivarpų, išvarpytu veidu, čia prasideda draugystės istorija pripildyta meilės, pykčio, dievo, moterų ir gyvenimo filosofijos. Zorba pasamdomas darbininku į anglies kasyklą, jis apsigyvena kartu su Šefu, kur vakarus leidžia kalbėdami apie džiaugsmus ir nusivylimus, kartais pakeisdami žodžius į santurio muziką ir šokius. Labai labai graži istorijos įžanga, Kretos gamta, saulė, jūra, ramus miestelis, kur atrodo neegzistuoja problemos (deja), norisi ten persikelti ir daugiau nebegrįžti į niūrų miesto šurmulį, poetiški žmonių aprašymai suteikia dar didesnį spindesį ir trauką aprašomam kraštui. Bet viskas turi savo pabaigą, ramybė sudrumsčiama, į pagrindinį siužetą atkeliauja skausmas.

"Gaisruojančios sutemos lyg aukso dulkės nusileido žemėn ir apgaubė kiemą. Madam Hortenzijos garbanėlės užsiplieskė kaip ugnis ir ėmė švytuoti vakaro ore, rodės, tuoj tuoj pakils ir nuskris įžiebti gaisro ant mūsų galvų. Jos pusnuogė krūtinė, nuo metų naštos aptukę keliai, kaklo raukšlės, išklypę bateliai - viskas sutvisko auksu."

Zorba gan dviprasmiškas veikėjas, jis geras, laisvas žmogus, nesileidžia pririšamas vienoje vietoje, romantiškas klajūnas, bet besiklausant jo istorijų pradeda aiškėti, jog jis turi ir kitą pusę, vogdavo, žudė, prievartavo moteris, bet visą kaltę verčia ant tėvynės ir jaunystės, kuri yra lyg laukinis žvėris. Todėl nesuprantu, kodėl pasakotojas taip aklai tiki ir nori vadovautis Zorbos išmintimi, kurioje aš mačiau tikrai daug abejonių, nors jis pats piktindavosi, kai likdavo nesuprastas. Keisčiausia jog Zorba bijo senatvės, ne mirties, bet tiesiog atrodyti senu, macho kompleksas.

"Kiekvienas žmogus eina savo keliu, žmonės - kaip medžiai, kiekvienas kitoks, kiekvienas savitas. Ar tu kada barei figmedį, kad jis neveda vyšnių?"

Knygoje ne itin malonus moterų vaizdavimas, jos silpnos, lyg porceliano vazos, valdomos vyrų ir jų troškimų, užtenka prisiliesti prie krūtinės ir viskas, ji tavo amžinai. Moteris skirta tik virtuvei ir lovai. Vienai nukertama galva, kad nepakluso vyriškai visuomenei ir atsisakė tekėti, baisiausia kad miestelio moterys tam pritarė. Net intelektualusis knygų skaitytojas, Budos pasekėjas, istorijos pasakotojas, Šefas, tam nepasipriešino, liko įvykio stebėtoju, pavaikščiojo porą dienų nuliūdęs ir tiek, maždaug prieš 1000 metų taip darydavo, tai ir dabar galima susitaikyti su žiaurumu. Gailestis niekinamas, vyrai jį atmeta, tik tos būtybės - moterys jį gali jausti. Beje jos sukurtos ne iš Adomo šonkaulio, o iš velnio ragų.

Pradžia padarė labai didelį įspūdį, jau maniau knyga papuls tarp mėgstamiausių, deja įpusėjęs pasakojimas pradeda ristis žemyn, apačios nepasiekia, bet įstringa kažkur pusiaukelėje.

#201 Louis-Ferdinand Céline - Kelionė į Nakties Pakraštį

2006 Edition / 498psl

"Taip ir riedėjo pasaulis per be galo grėslią ir tylią naktį."

Ferdinando Bardamiu istorija prasideda nuo spontaniško poelgio, užsirašant į kariuomenę, trokšdamas garbės ir po kojomis mėtomų gėlių, nesuvokia jog teks pamatyti ir kitą I Pasaulinio Karo pusę, o kai pagaliau supranta kur pateko, prakeikia savo pasirinkimą ir ieško būdų pabėgti. Pirmasis skyrius fantastiškas, čia daug nuostabos, naivumo, juodo humoro, karas - klaida, kodėl turi šaudytis su vokiečiais kai visada su jais buvo malonus?, kariniai veiksmai vyksta kaime, todėl sau pažada, kad niekada gyvenime, į juos nebekels kojos, taip pervargsta kovodamas, jog ima svarstyti apie pasidavimą į nelaisvę, romantiškai degantys miesteliai, vaizdingi žuvusiųjų aprašymai ir žinoma Robinzonas, Ferdinando evil twin (netiesiogine prasme), kuris pasakojime atlieka visus juodus darbelius ir tai dingsta, tai vėl atsiranda.

"Jie apsikabino akimirkai ir amžinybei, bet kavaleristui buvo nunešta galva, tik žiojėjo skylė virš kaklo kur it uogienė puode burbuliavo kraujas."

Vėlesniuose skyriuose pereinama prie pesimizmo, ryškus nihilizmas, tas šiek tiek nuvylė, bet nesugadino knygos, tiesiog paskutiniu metu man papuola, gan niūrios istorijos ir norėjosi prasiblaškyti smagesne literatūra. Ferdinandas išsiunčiamas į ligoninę, kur visi yra pamišę arba tokiais apsimeta, o norėdami patogesnių sąlygų, šūkauja apie patriotizmą ir kuria karo istorijas, pristatydami save herojais. Vis svajojama apie laimingąją USA, bet pradžioje jo laukia darbas kolonizuotoje Afrikoje, į kurią kelionė praeina labai keistai, visi bendrakeleiviai, be tikslios priežasties susimoko prieš Bardamiu ir ruošia jam egzekuciją.

"Mūsų prisiminimai - tik senas žibintas, kabantis gatvėj, kur jau beveik niekas nevaikšto."

Ferdinandas Afrikoje neužsibūna, po eilės nesėkmių, karščiuojantį, klebonas parduoda jį į laivą, kuris plaukia į svajonę - Niujorką. Bet ir čia nėra laimės. Pirmiausia blusų skaičiuotojo darbas, o vėliau fabrike, kur įrenginiai įsakinėja žmonėms. Juk reikia būti sau šeimininku, todėl grįžtam į Prancūziją, baigiam mediciną, skurstam, leidžiam būti apgaudinėjami ir įsiveliam į sąmokslus nužudyti - fun time.

"Visa jaunystė išėjo į pasaulio pakraštį numirt tiesos tyloje. O kur, klausiu jūsų, žmogus dar gali pabėgt, kai jam telikę, tiek nedaug beprotybės? Tiesa - niekad nesibaigianti agonija. Šio pasaulio tiesa - mirtis."

Kelionė į nakties pakraštį, tai kelionė į mirtį.

Perskaičius knygą, keisčiausia buvo sužinoti, jog L.F.Celine bendradarbiavo su nacistais ir garsėjo antisemitizmu, kai jo romane gausu pasisakymų prieš karą ir apie gyvenimo vertę, matyt, kai jau pats esi saugus, kitų gyvybės praranda prasmę.

"Jei kas ko nors vertas - tai gyvenimas. Galėčiau lažintis, kad šis karas, kuris mums atrodo toks svarbus, po dešimties tūkstančių metų bus visiškai užmirštas..."

"- Tik bepročiai ir bailiai atsisako kariauti, kai jų Tėvynė pavojuj...

- Tada tegyvuoja bepročiai ir kvailiai! Tikriau - teišgyvena bepročiai ir kvailiai."

Knyga yra visuose 4, 1001 Books You Must Read Before You Die, leidimuose.

#200 Heinrich Böll - Biliardas Pusę Dešimtos

2006 Edition / 244psl

"Jis kvailysčių nedarys, nieko nenuskriaus, nebent patyliukais kada išprotės."

Trys architektų kartos: Heinrichas stato, Robertas griauna, Jozefas atstato, ir pralaimėto karo padariniai jų šeimai, tai H.Boll romano pamatas. 244 puslapiai apie vieną dieną, 1958 metų rugsėjo 6-ąją. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakotojas, jie ir pristato mums kitų veikėjų apibūdinimus, labai daug praeities prisiminimų, kurie suriša istoriją. Skaudūs vaikystės potyriai, nacių iškilimas, slapstymasis, šeimos narių įdavimas policijai, "buivolo komunija" kuri iš žmonių palieka tik apvalkalą. Po 20 metų į Roberto Femelio gyvenimą grįžta Netlingeris, mokyklos laikų bully, kuris jaunąjį Robertą ir jo draugą Šrelą, mušdavo spygliuotos vielos botagu, atrodo atėjo galas rutinai, daugiau jokio biliardo nuo 9:30 iki 11:00, pagaliau bus suvestos sąskaitos.......bet pasakojimas taip ir nueina, nepasiekęs jaudinančios kulminacijos.

"Nelaimė. Ji vaidendavosi durininkui, kai jis minutė po pusės dešimtos matydavo Hugą, einantį į biliardo kambarį su dviguba porcija konjako ir grafinu vandens."

Visų veikėjų išgyvenimai perpinti su artimųjų praradimu, sunkiausia su tuo susitaikyti seneliui Heinrichui, kuris svajojo apie didžiulę šeimą, du sūnūs prarasti kare, o su vyriausiuoju Robertu, gan šaltas ir paviršutiniškas bendravimas, nors abu norėtų tai pakeisti. Bent jau jam liko du vaikai, Jozefas ir Ruta, o žmona žuvo nuo bombos skeveldros. Jozefo merginos Marianos, patirtis dar skaudesnė, pasikoręs tėvas ir broliukas. 

"Aš gulėjau čia ir mokiausi meno tik būti, aš plaukiau it juodo ventiliatoriaus kanalu, nešamas traukos; kur jis mane išmes? Nardžiau seno kartėlio sūkuriuose, ragavau seną neviltį, mačiau vaikus, kuriuos turėsiu, vynus, kuriuos gersiu, ligonines ir bažnyčias, kurias statysiu, - ir vis girdėjau žemės grumstus krintant ant mano karsto, it duslius būgno dūžius, kurie nesiliovė mane persekioję."

Knyga nenusivyliau, bet ir nieko ypatingo neradau, nežinau ar dėl dėmesio stokos,o galbūt vietomis ji man buvo per sudėtinga, dėl ilgų sakinių srauto, skaitant atsirado keli neaiškumai su pagrindinio veikėjo mama Johana, ypač paskutiniam epizode; tai į ką ji pasikėsino? Bet aišku viską išspręsti padėjo google. Taip pat kai kur buvo sunku suprasti kuris veikėjas kalba, kadangi jų visų mintys ir idėjos gan panašios. Visoje istorijoje pralinksmino tik vienas sakinys apie nacistą Netlingerį, kaip jis bando paaiškinti savo dukrai kas yra ta demokratija.

"Biliardą pusę dešimtos" rasite visuose 4 leidimuose.

#199 Alfred Döblin - Berlynas.Aleksandro Aikštė

2006 Edition / 436psl

"Tačiau tas mūsų Francas Biberkopfas neeilinis žmogus. Ir aš paleidau jį į gyvenimą ne žaidimams, o kad parodyčiau jo sunkų, tikrą ir pamokomą kelią."

Francas Biberkopfas, buvęs baldų krovikas, mūsų knygos herojus, išeina iš kalėjimo po ketverių metų, už savo merginos Idos nužudymą. Nuo čia prasideda kelionė po Berlyną, lydint Francą jo nesėkmingo gyvenimo keliu. Jis nesijaučia tvirtai ant žemės, mato tiesiai ant savęs svyrančius, griūnančius pastatus, lyg ir norėtų grįžti į kalėjimą, bet lyg ir ne. Kad atgautų savo būdą, nusprendžia jog reikia susirasti moterį, o jau jų tai jam netrūksta, skubiai sugeba pakeisti pamestąją. Knygoje nerasite nei vienos tyros, geros merginos, dauguma vaizduojamų pačios save pardavinėja. Sunku ir patį Francą pamėgti, jis šiurkštus, netašytas, atstumiančios išvaizdos ir mėgstantis gerai prisigerti, tik tas jo naivumas neišpasakytas, kiekvieną laiko savo draugu, per vieną iš jų, netenka rankos, bet vis tiek draugas.

"Jis narsiai laikosi, ginasi rankomis ir kojomis, bet niekas nepadeda, nuo likimo nepabėgsi."

Čia narsą reikia suprasti kitaip, Francas iš visų jėgų stengiasi išlikti doras ir visiškai nekovoja už save, maždaug: yra kaip yra, ir kitaip negali būti. Vienas pasisavina jo prekes, prarandami pinigai, o jis tik pabėga. Per kitą, Reinholdą, kaip jau minėjau, netenka rankos iki peties, o jis tyli, jokio keršto, dar savo merginą tam parodo, kas nuveda prie dar vieno sukrečiančio įvykio. Francas nieko nedaro, tik bėga nuo tragedijų ir nuo savęs. O tai pradeda erzinti, pats niekur nepasuka savo gyvenimo, tai už jį padaro aplinkiniai žmonės.

"Pasakodamas šią istoriją, kol prieisiu prie jos negailestingo, baisaus ir šiurpaus galo, aš vis kartosiu šiuos žodžius: nėra jokio pagrindo nukabinti nosį."

Istorijoje pasakotojas vis nuteikinėja, kad tuoj tuoj prieisim prie siaubingos pabaigos, nepatikėsit ką perskaitysit, aišku tai stumia nemesti knygos ir žiūrėti kas čia bus, bet aš nusivyliau, po tiek perspėjimų tikėjaus didingesnės pabaigos. Knyga nėra bloga, bet ji sudėtinga, 436 puslapiai, o jausmas jog dvigubai ilgesnę perskaičiau. Šis A.Döblin kūrinys lyginamas su J.Joyce "Ulisu", o pastatytas filmas siekia 15h.

Knygoje daug antraeilių pasakojimų, kurie trumpam išnyra ir išsamiai aprašomi, nors nieko bendro su pagrindiniu veikėju neturi. Visi nelaimingi, tai geriantys, sergantys, apgaudinėjami savo antrųjų pusių, vieniši, suvargę žmonės. Labai vaizdžiai aprašomas skerdyklos darbas, visas procesas kaip papjaunamas jaunas veršiukas. Rasite čia ir dainų žodžius ir biblijos citatas ir prekių reklamas, orų prognozes, įvairios statistikos duomenis, tiek daug informacijos, jog net apsisuks galva.

Francas Biberkopfas, buvęs baldų krovikas, įsilaužėlis, sąvadautojas, žmogžudys, mūsų knygos herojus.

#198 Robert Merle - Protingas Gyvūnas

2008 Edition / 335psl

"[...] leiskite jums priminti, kad čia susirinkote imti interviu iš delfinų."

1970 metai, profesorius Sevila su savo komanda atlikinėja slaptus eksperimentus - moko delfiną Ivaną (arba, kaip jis pats save vadina, Fa) anglų kalbos. Bandymais susidomi ir šalies žvalgyba, kuri nori panaudoti gyvūnus kariniams tikslams, todėl viskas sekama, į istoriją įtraukiami agentai, kurie slapta įrenginėja pasiklausymo aparatus ir renka visą informaciją apie žmones prisidėjusius prie galimai istorinio įvykio. R.Merle kūrinio negalima priskirti tik mokslinei fantastikai (kurios man labai norėjosi), tai kartu ir trileris apie III Pasaulinio Karo grėsmę, kurį gali išprovokuoti US valdžia konfliktuodama su Kinija.

"Padarėme kvailystę išmokę rašto savo negrus, nes dabar turime su jais daug vargo, tai kam užsikrauti dar ir delfinus?"

Galiausiai, po ilgo darbo, delfinai - Fa ir Bi, išmoksta anglų kalbą, ne tik ją atkartoti, tarti po vieną žodį, bet naudoti pilnus sakinius reiškiant savo mintis. Jiems suruošiama spaudos konferencija, kurioje neįmanoma pamilti šių gyvūnų, jiems žmonės - dievai su rankomis, kurios skirtos glostyti delfinus (labai daug naivaus gėrio), žinoma atsiranda ir  tokių, kuriems kalbantys gyvūnai, tai artėjanti pasaulio pabaiga. Po konferencijos atsiranda bažnyčių, kurios nori atvesti, Fa su Bi, į tikėjimą. Ir maždaug čia baigiasi visas linksmumas su kalbančiais delfinais, pasakojimas pasineria į šnipų ir valdžios žaidimus, kas man ir sugadino knygos pabaigą.

Veikėjai įdomūs, kiekvienas savotiškas ir išskirtinis. Sevila - individualistas, emocingas, dėl šių bruožų tampa pavojingu mokslinei žvalgybai. Arletė - švelni ir motiniška, įneša darnos į Sevilos gyvenimą. Lisbetė - aikštinga ir problematiška, visada ieškanti prie ko prikibti. Meilės trikampis - Maiklas, Siuzė ir Piteris; Maiklas patenka į kalėjimą (kas man atrodo absurdiška) dėl savo išsakomų pacifistinių pažiūrių. Megė - įnešanti humoro į pasakojimą, kiekvienas vyras vos žvilgtelėjęs į ją, stipriai įsimyli ir nebegali be jos gyventi, deja tai tik merginos fantazijos, kurios Megei yra visiškai realios.

Vaizduojamas tautos pamišimas, masiškai žudosi dėl kalbančių delfinų, dėl atominio karo grėsmės, nusikalstamumo augimas, ši dalis parašyta taip įtaigiai jog pamiršti, kad skaitai fikciją.

"Tuo pat metu nusikalstamumas, ypač tyčinės žmogžudystės ir prievartavimai, irgi pasiekė rekordinį skaičių Jungtinių Valstijų istorijoje.  Dauguma šių nusikaltimų įvykdė žmonės, anksčiau niekada nebuvę teisti [...] tačiau bene ryškiausiai šių nusikaltimų motyvus nušvietė Rojus Kraitonas [...] anksčiau nė karto neteistas [...] bjauriomis aplinkybėmis išprievartavo keletą paauglių mergaičių nuo 12 iki 14 metų. Sulaikytas nusikaltėlis iškart viską prisipažino. Ir ramiai pridūrė, kad jis visada "norėjo daryti tokius dalykus" ir nusprendė "patenkinti savo norą", kai suprato, jog netrukus prasidės atominis karas ir "visiems bus galas, visi nudvės toje pačioje skylėje"."

Knygą sudaro: straipsniai, laiškai, dienoraščio ištraukos, apklausų bei garso kasečių nuorašai, ir žinoma pagrindinis pasakojimas.

Real story: maždaug 1964 metais John C. Lilly bandė išmokyti delfinus anglų kalbos, projektą finansavo NASA, bet viskas baigėsi nesėkme ir sulaukė daug prieštaringos nuomonės:

1. Gyvūnams buvo duodamas LSD;

2. Viešumą pasiekė skandalinga istorija, susijusi su delfinu Peter ir jo prižiūrėtoja Margaret Lovatt.

#197 Joseph Conrad - The Shadow Line

2006 Edition / 132psl

"who [...] have crossed in early youth the shadow line of their generations with love."

Apie bevardį jaunuolį (nors galime pavadinti Joseph'u, nes knyga iš dalies autobiografinė), jis pakerėtas savo jaunystės, kuri žavi kaip užburtas sodas ir vilioja ateities pažadais, skubotai meta tarnybą laive ir dėl pačiam nežinomų priežasčių, nusprendžia grįžti namo. Pats suvokia, jog tai jaunatviškas kaprizas, bet nesiliauna pykęs ant žmonių, kurie klausinėja dėl laivo palikimo. Vietoje paprasto viešbučio turistams, nakvynei pasirenka jūreiviams skirtus namus (kadangi laivo, kuris parplukdys jį namo teks laukti apie 5 dienas), čia jis sutinka įdomius personažus kaip: arogantiškąjį skolininką Hamilton'ą ir geranoriškąjį kapitoną Giles'ą, kuris perpranta mūsų herojų ir savo manipuliacijomis stumteli link naujo likimo.

Joseph'ą valdo nepastovumas, kaip ir staiga nusprendė mesti darbą, nes jautė artėjančią tuštumos ir beprasmiškumo grėsmę, taip pat staiga sutinka tapti laivo kapitonu ir išvykti į ilgą kelionę.

"There is something touching about a ship coming in from sea and folding her white wings for a rest."

Naujose pareigose ir bus žengta per Shadow Line , kuri skiria jaunystę (skubotumo periodą) nuo suaugusiųjų pasaulio (išmintis, patirtis). Laivas greitai virsta didžiu išbandymu, tik išplaukę į jūrą visi įgulos nariai suserga tropine liga (maliarija?), Joseph'as ir virėjas Ransome'as vieninteliai išlieka atsparūs ir bando gelbėti merdėjantį laivą. Šalia istoriją paįvairina kapitono padėjėjas Burns'as, veikiamos ligos pradeda kliedėti, jog tai buvusio kapitono prakeiksmas, jis mirdamas troško laivo ir visų jūreivių pragaišties, pagaliau tai išsipildys. Pagrindiniam veikėjui tenka kovoti su įtaigiais pasakojimais, kurie pradžioje skamba lyg kvailystė, bet kelionės eigoje įgauna realumo. 

"There were moments when I felt, not only that I would go mad, but that I had gone mad already."

Lengvai skaitoma istorija su spalvingais veikėjais, bet per daug trumpa, kad pasijaustum esantis jūroje. 1001 sąraše The Shadow Line įtraukta į 2006 metų leidimą, sekančiuose jos nebėra.

#196 Alain de Botton - Apie Meilę

2006 Edition / 183psl

"Atrodė, kad jos neberadęs numirsiu - dėl moters, kuri į mano gyvenimą įžengė tik šįryt pusė dvyliktos."

Alanas (anot anotacijos, nors knygoje vardas neminimas), skrydyje iš Paryžiaus į Londoną, įsimyli kaštoninių plaukų ir žalių akių savininkę Chloję. Meilė įsižiebia per kelias valandas ir jis nebegali gyventi be merginos, kuri yra svajonių išsipildymas su skausmo ir nerimo šešėliu veide.

Alain de Botton "Apie Meilę" pavadinimą puošia tokie žodžiai: žvelgiant pro filosofijos mikroskopą, tikiuosi jog tai tik pokštas, o ne rimtas požiūris į santykius. Knyga banali, neįsivaizduoju kas rašė anotaciją ir nusprendė, kad tai originalus romanas su intriguojančiu pasakojimu, eilinė kvaila istorija su tokiais dialogais kaip: "Tu man per geras" (1000 000 kartų girdėtas išsireiškimas romantiniuose filmuose). Ir kas po galais sumąstė ją įtraukti į 1001 sąrašą???

"Jeigu iš pradžių mergina patinka, paskui ja tikriausiai nusivilsi. O jeigu vesi tą, kuri nepatinka, visada yra tikimybė, kad galų gale nuomonė pasikeis į gera."

Knyga pilna įvairių rašytojų ir filosofų minčių apie meilę, kalbų apie drabužius, batelius, bei apie normalias ir nenormalias uogienes. Alanas beveik kiekviename puslapyje lygina Chloję su idealu, o po to staiga išvardija visą eilę jos trūkumų. Nepajutau jokios meilės tarp veikėjų (priminė mažamečius, užsimaniusius pažaisti šeimą), ji tik kuriama, kur kas labiau jaučiamas noras tą išaukštintą jausmą turėti, jį sugalvoti. Alanas kelia barnius save bausdamas už tai, kad tokia dieviška būtybė atsakė į jo švelnumą. Vis kalba, kalba ir kalba, prikalba 180 puslapių, kai galima viską sutalpinti į 20 ar dar mažiau.

"Turbūt lengviausia įsimylėti visai nepažįstamus žmones."

"Išgirdus "aš tave myliu", visada reikia suprasti: kol kas." 

Pilna tokių ir panašių pasisakymų, kuriais norima parodyti kokia tragiška būna meilė, koks graudus gyvenimas. Beje de Botton buvo 23 metų kai išleido šią knygą, o rašo lyg jau viską žinotų ir būtų patyręs visus likimo smūgius.

Abu įsimylėjėliai erzino. Chlojė - paviršutiniška mergina, dievinanti Cosmopolitan ir James Joyce. Kodėl visos giriasi jog jį skaito? Iškart primena "Kaimo Mergaičių Trilogiją" (naivias ir neišsilavinusias), gal iš ten ir atkeliavo šis personažas? Alanas - veidmainis, pradžioje kalbantis bet ką, kad tik įtiktų merginai, vėliau žudosi vitaminu C (čia rimtai?), bet apsigalvoja, apgailestauja, kad nepamatys kaip Chlojė kankinasi dėl jo mirties. 

Knygos įvertnimas: constant eye roll.

#195 Peter Carey - Oskaras ir Liusinda

2006 Edition / 539psl

"Kad aš gyvenčiau, turėjo susitikti du lošėjai, vienas Apsėstasis, kitas - Nepataisomasis."

Oskaras - nerangus, kampuotas, netvarkingas, ekscentriškas, žioplys, vabzdys maldininkas, mėmė su ryškiai raudonai degančiais plaukais, iš kurių traukia medžio šakeles. Keistuolis-Krabas-Terlius, tai tik kelios oficialiai gautos pravardės. Visą gyvenimą jį lydi nesėkmės ir nesusipratimai. Nuo mažens stipriai paveiktas religingumo, įsiūčio pagautas tėvas trenkia sūnui, kadangi jis paragavo Kalėdinio pudingo - Šėtono vaisiaus. Mažasis Oskaras renkasi tikėjimą burtų keliu, mesdamas akmenuką, todėl pabėga pas anglikonų pastorių Hju Stratoną, atsižada tėvo, ir taip iš dalies tampa našlaičiu. Pasirenkama dvasininko karjera (nežinau ar tikslu kunigystę įvardinti kaip karjerą, bet vis tiek tai darbas, kuriame gali kilti aukštumos laipteliais, tai manau tinka ir karjera), kurią Oskaras interpretuoja savaip ir įsitraukia į lošimus, kuriuos sugeba apginti su religiniu užsidegimu:

"- Visas mūsų tikėjimas yra lažybos [...] mes lažinamės, kad Dievas yra. Mes lažinamės dėl savo gyvenimo."

"Mes turime lošti kiekvieną akimirką iš savo išdalytų laikotarpių. Turime statyti viską dėl neįrodomo Jo egzistavimo fakto."

Liusinda - anksti tapusi našlaite ir tėvų turto paveldėtoja nepatenkinta savo nepaklusniais plaukais, jaučianti savo nuvertinimą vyrų pasaulyje, nesugebanti gerai įvertinti poelgių (pati mano esanti drovi, kai žmonės ją mato gan įžūlią) stiklo fabriko savininkė, taip pat įsitraukia į lošimus, jausdama kad jie išlaisvina nuo moteriško susivaržymo.

Paniškai bijantis vandens Oskaras, nusprendžia leistis ilga kelione jūra į Sidnėjų, kad išgelbėtų savo sielą, laive ir įvyksta pažintis, tarp dviejų lošėjų, kuri veda juos link meilės ir didingų lažybų, stiklinės bažnyčios pervežimo iš Sidnėjaus į mažą miestelį už 400km. Šis iššūkis galiausiai nulemia istorijos pabaigą.

Skaitant buvo sunku įsivaizduoti kaip atrodo bažnyčia, todėl teko pasinaudoti google ir susirasti screenshot iš filmo:

Ilga knyga, kurioje nesupratau kuria linkme einama, dauguma aprašymų smulkmeniški, veikėjai kurie atrodė nesvarbūs, pabaigoje (likus maždaug 100psl.) įgauna paskirtį ir atlieka reikšmingus vaidmenis, keičiant pagrindinių veikėjų ateitį. Pradžioje buvo smagu atrasti įterptų komiškų scenų, kurios prablaškydavo nuo gan monotoniško skaitymo, vėliau jos tampa beveik nepastebimos, kaip pvz.: lošėjas Vordlis-Fišas, kuris tapo dvasininku nes pažįstami įteigė jog jis kvailas; pastorius Stratonas dovanoja sergančias vištas ir tikisi, kad žmonės neapsikrės; arogantiškasis ponas d'Absas, kurio Liusinda paprašė padėti kenčiančiam gyvuliui :

"[...] jis negalėjo pakęsti, kad kas nors jo paties namuose jam įsakinėtų. Jis išėjo iš kambario ir apsimetė, kad kviečia sodininką Džeką ir liepia jam pasirūpinti karve, tačiau nieko nedarė."

Vaizduojami pykčiai tarp tikinčiųjų, kuris tikėjimas tikresnis, dviveidiškumas, kai savo naudai iškreipiama religija arba užsimerkiama prieš tam tikrus bažnyčios nuostatus, jog nematytų savo nuodėmės, bet kitiems vis tiek rodo dorybės kelią. Taip pat požiūris į moteris 19a. Australijoje, kai nepadoru likti viename kambaryje su vyriškiu, jei esate nevedę, galios nepripažinimas nes tu - moteris, nors ir esi jų viršininkė.

1988m. ši Peter Carey knyga laimėjo Booker Prize, o 1997m. buvo pastatytas filmas su Ralph Fiennes ir Cate Blanchett.

#194 Emile Zola - Žmogus Žvėris

2006 Edition / 313psl

"Tačiau žvėrys ir lieka žvėrimis, ir tegul prisigalvoja dar gudresnių mašinų, žvėrių nuo to mažiau nepasidarys."

Istorija apie žmones - vilkus, besikėsinančius vienas kitam perkąsti gerklę ir apie traukinius, tiksliau vieną traukinį, kurį nukankino keršto trokštanti mergina. 

25 metų gražuolė Severina, per savo liežuvį sukūrusi kruviną istoriją, ir jos vyras Rubo, jau 20-ame puslapyje įvykdo nusikaltimą apie kurio ašį suksis visas pasakojimas. Tardymai, baimė būti sugautam, pabaigos laukimas, nes per sudėtinga kęsti nežinomybę, bus sučiupti ar ne. Eigoje sutuoktinių atšalimas, kuris perauga į neapykantą (noras žudyti), į paveikslą taip pat įsivelia meilužis (degantis noru žudyti), background'e šeima (kurioje žudoma), praktiškai kiekvienas žmogus trokšta kraujo.

Meilužis - Žakas, vienas iš keisčiausių veikėjų, matydamas nuogą moterį, jos geidžia, bet tuo pačiu geidžia ir suvaryti joms peilį į gerklę, tik nužudyti vyrą jam atrodo amoralu. Žakas:

"Vos jis prisiliesdavo prie kitų moterų, jį apimdavo nesuvaldomas noras įkąsti, jį kankindavo šlykštus troškimas žudyti." 

Įdomiausias Floros pasakojimas, išoriškai šalta mergina, o viduje deganti pavydu ir aistra, tai priveda ją prie neįtikėtinų padarinių, kur nukenčia daugybė žmonių. Šiurpi ir didinga tragedija.

O gal tamsioje žmogaus žvėries esybėje troškimas žudyti tolygus troškimui turėti?"

Pradžia ir pabaiga labai geros, tikras page-turner, bet vidurys nuvilia, paprastas prancūziškas romanas apie įsimylėjėlius, nors veikėjai išlieka įdomūs, vienintelė Severina šiek tiek erzino su savo svaisčiojimais apie meilę.

1001 sąraše yra 5 E.Zola knygos, iš jų dar esu skaičiusi "Nana", kurioje pasakojimas taip pat buvo ištęstas, liko dar 3, kurios tikiuosi skaitysis su kur kas didesniu pasimėgavimu.  

#193 E.L.Doctorow - Regtaimas

2006 Edition / 256psl

"[...] pasaulis formuojasi, persiformuoja, vykstant nesibaigiančiam nepasitenkinimo procesui."

Regtaimas - fortepijoninės pramoginės muzikos stilius gimęs USA 19a. barų, naktinių klubų aplinkoje ir buvęs populiarus iki I-ojo Pasaulinio Karo, knygos įvykiai taip pat siekia tik iki šio karo pradžios.

Pagrindiniai veikėjai neturi vardų, tai tiesiog: Motina, Tėvas, Jaunesnysis Motinos Brolis, Berniukas, Tėtė ir Mergaitė. Vardus gavę istorinės asmenybės, kurios pasirodo tik epizodiškai, kaip pvz.: anarchistė Ema Goldman, magas Haris Hudinis, Froidas kartu su Jungu (dviese plaukia meilės tuneliu), modelis Evelina Nesbit; bei antraeiliai veikėjai - Sara ir Koulhauzas kuris tampa svarbiausiu tik antroje knygos pusėje.

Istorija pasakoja apie įprastą amerikiečių šeimą, kurios gyvenimas įsipina į istorinius įvykius per atsitiktinumą, kai Motina randa sode užkastą, dar gyvą, juodaodį kūdikį. Jo motina - Sara, pakviečiama apsistoti jų namuose, o tėvas grojantis regtaimą - Koulhauzas, imasi lankytis kiekvieną sekmadienį. Tai padeda šeimai keisti požiūrį į rasinius skirtumus, kurie buvo aktualūs tuo metu. Minimas ir Bukeris T. Vašingtonas, į kurį buvo žvelgiama dvejopai, nes skatino juodaodžius siekti sau gerovės per darbo jėgą, o ne švietimą.

"[...] galime tarnauti juodaodžiams, reikalaujantiems, kad jie būtų laikomi tokiais pat žmonėmis kaip baltieji [...] Bukerį T. Vašigtoną ši mintis taip pritrenkė, kad jis ėmė alpti."

Bet Koulhauzo Vokerio neaplenkia patyčios dėl rasės, jį sustabdo gaisrininkų brigada, kuri sunaikina jo automobilį. Čia ir prasideda visas veiksmas, išdidumo ir savo teisių apgynimo siekdamas Koulhauzas pradeda karą su ugniagesiais, įvykiai atveda prie jo sužadėtinės Saros mirties ir Jaunesniojo Motinos Brolio, kuris šiam mūšiui gamina bombas.

Antroji istorija pasakoja apie žydus imigrantus, vaizduojama netvarka ir purvas, kuriame jiems tenka gyventi, žmonių išnaudojimas darbo jėgai. Tėtė, Mergaitė ir Mama, kuri greitai pranyksta iš pasakojimo, kadangi už pinigus pradeda pardavinėti savo kūną (knygoje teigiama jog tai buvo daugumos moterų imigrančių likimas). Tėtės ir jo dukros gyvenimas trumpam susipina su Evelina Nesbit, kurią pakeri Mergaitės grožis. Tėtė gatvės artistas, vėliau dirba fabrike, išvykimas gan skandalingas, šeimos su vaikais užpuolami įniršusių policininkų. Bet savo gabumais ir išsigalvojęs barono titulą, Tėtė sugeba iškilti ir aprūpinti savo gyvenimą pinigais, įgyvendina savo American Dream.

Idealistinė pabaiga, kadre trys vaikai: amerikietis, žydė ir juodaodis; taikos ir pagarbos vizija.

Knyga nei patiko, nei nepatiko, pliusai nebent tokie, kad privertė pasidomėti istorija ir paklausyti atliekamo regtaimo.

#191-192 Edna O'Brien - Kaimo Mergaičių Trilogija ir Epilogas

2006 Edition / 698psl

"[...] užuot pakvietęs važiuoti kartu, jis paklausė, kur dėjau mandarinų žieveles.

-Prarijau, - atšoviau.

Mandarinų buvo tiek daug, kad norėdama juos nulupti būčiau turėjusi plušėti visą dieną."

Į 1001 įtraukta tik pirma ir antra trilogijos dalis, "Kaimo Mergaitės" 1960m. (222psl.) ir "Vieniša Mergaitė" 1962m. (260psl.), o paskutinioji "Santuokinė Mergaičių Laimė" 1964m. (176psl.) praleista. "Kaimo Mergaitės" pirma Ednos knyga, kas du metus ji išleisdavo po tęsinį, o tik 1987m. kūriniai buvo sudėti į trilogiją ir papildyti epilogu.

Tuo laikotarpiu romanas buvo uždraustas ir kai kur deginamas, kadangi vaizdavo moterų seksualinį gyvenimą, bei socialines problemas Airijos priespaudos metu. Šiais laikais tai gan nuobodi knyga, apie dvi merginas kuriuos negali gyventi be vyrų, svajingoji Ketlina ieško tikros meilės ir vienintelio vyriškio prie kurio galėtų prisirišti visam likusiam gyvenimui, o jos priešingybė Baba vis keičia draugus ir trokšta patirti gyvenimą bei jo malonumus, kuriuos turi suteikti būtinai turtingas vyras.

Pirmojoje dalyje aprašoma Ketlinos ir Babos vaikystė. Po Keitės mamos mirties (nuskęsta), ji priglaudžiama gyventi Babos šeimoje, kadangi tėvas girtuoklis ir už skolas atimamas jų namas. Abi draugės labai skirtingos, viena nuolat puolanti į  savigrauža, o kita gan laisvamaniška manipuliuotoja, bet vis tiek jos laikosi kartu. Išsiųstos mokytis į vienuolyną, po kelių mokslo metų, Babos įkalbinta, Ketlina pasiryžta prisidėti prie jos plano ir abi pašalinamos iš mokyklos. Pagrinde visą vaikystę diktuoja Baba. Dar būdama nepilnametė Keitė užmezga lengvą romaną su vedusiu vyru, nuo čia jau galima susivokti, jog ateitis joms nieko gera nežada. Abi draugės išvyksta į Dubliną, kur jų gyvenimai įgauna pagreitį ir sukasi apie vyrus, kosmetiką ir drabužius.

Antrojoje dalyje jos jau pragyvenusios Dubline dvejus metus, Ketlina dirba bakalėjoje, o Baba mokosi prekybos mokykloje (bent jau taip buvo vieną kartą užsiminta). Vis dar jaučiama konkurencija tarp merginų, jos tai pykstasi, tai taikosi. Šioje dalyje jau kur kas daugiau meilės nuotykių, nusivylimų ir t.t., viskas ko gali tikėtis iš eilinės meilės istorijos. Ketlina ir vėl prisiriša prie vedusio vyro Judžino. Čia taip pat patirsite šiokias tokias scenas kaip iš filmo - pagrobimai, šaudymai, planuojami pabėgimai nuo įkalintojų. Baba toliau linksminasi su vyrais, O Ketlina beveik 200psl. praverkšlena. Pabaigoje kelionė į Angliją.

Perskaičiau ir trečią dalį, bet čia pasidarė dar nuobodžiau, skaičiavau puslapius, kad tik greičiau baigtųsi, ne veltui ši dalis buvo nustumta į šalį ir neįtraukta į sąrašą. "Santuokinė Mergaičių Laimė" - jau pavadinimas pasako, jog kalba bus apie vaikus, santuoką, bei žinoma kaip gi be jų, meilužius. Tik kokia tai laimė spręskite patys. Pabaiga nenustebino, jau nuo pirmųjų skyrių aišku kur link nueis geriausių draugių gyvenimai.

Knyga nėra siaubinga, skaičius ir kur kas prastesnių romanų, tik tie 700psl. tokiai istorijai velniškai daug.

#190 Michel Houellebecq - Elementariosios Dalelės

2006 Edition / 342psl

" Kad ir kokią drąsą, šaltakraujiškumą ar humorą būtum išsiugdęs per gyvenimą, vis tiek tau kada nors sudaužys širdį. Tada nustoji juoktis. Galų gale lieka tik vienatvė, šaltis ir tyla. Galų gale lieka tik mirtis."

Istorija apie įbrolius Mišelį ir Briuno, Mišelis - fizikas, atsisakantis jausmų, Briuno - griebiantis visus jausminius patyrimus, kurie tik papuola, bet abu eina ta pačia linkme, link savo susinaikinimo. Abu vaikai atiduoti auginti seneliams, vienas motinos, kitas tėvo.

Mišelis nuo vaikystės domisi mokslu, daug skaito, laikosi atsiskyręs nuo žmonių. Tuo tarpu Briuno skaudžiai reaguoja į nesėkmes, internate patiria smurtą ir išnaudojimą. Seksualinio išsilaisvinimo idėjos įtraukia Briuno, bet jam sudėtinga užmegzti kontaktą su žmonėmis, todėl dažniau tik pasineria į fantazijas. Mišelis apatiškas kūno geismui, trokšta meilės ir paprastumo.

Dievinu kai pasakojimas šokinėja, vis sugrįžtama į praeitį, tik norėjosi daugiau sužinoti apie Mišelį, bet didžiąją dalį pasakojimo užima Briuno gyvenimas.

Išvada: laimė neegzistuoja, žmogus tik susikuria ją savo galvoje.
No hope for humanity.

#189 Henry Miller - Vėžio Atogrąža

2006 Edition / 314psl

Uždrausta USA ir UK dėl intymių ir nepadorių vietų, atvira pornografija, o man viena iš nuobodesnių knygų. Niekas nesukrėtė, prostitučių vaizdai keičiasi taip greitai, kad pradedi jas ignoruoti, darykit jūs ką tik norit su jomis, tik duokit prasmės kūriniui.

"Vėžio Atogrąža" apie badaujantį, gyvenamosios vietos neturintį, paskutinius pinigus išleidžiantį ant alkoholio ir moterų,pesimistą rašytoją, kuris aplink mato vien tik purvą ir sergančią visuomenę.
Iš dalies autobiografinė Miller'io istorija apie gyvenimą Paryžiuje, jo draugus, pamąstymai apie meną, literatūrą, tapybą, religiją ir t.t. Viskas atrodo jau seniai skaityta, idėjos ne naujos (žinoma tuo metu galbūt tai buvo unikali knyga), skaitėsi sunkiai, vargino, lengva pamesti mintį, o sugrįžti nėra jėgų.

Gan sudėtinga rašyti atsiliepimą, praėjo vos 4 dienos kai baigiau knygą ir jau beveik nieko nebeatsimenu, esu užtikrinta kad su laiku visai išdils iš atminties kas ten vyko, ką kalbėjo, kokios gyvenimo prasmės ieškojo.

#188 Marianne Fredriksson - Simonas ir Ąžuolai

2008 Edition / 342psl

"Simonas ir Ąžuolai" istorija apie brendimą, karą ir siaubingas mamas.

Kaip aš apsirikau dėl šios knygos, pradžioje apgavo pavadinimas, maniau kad pasakojimas bus vien apie vaikystę, Simono pokalbiai su ąžuolais, gausiu daug magiškojo realizmo, bet jo buvo tik kruopelytė, apsistota ties realizmu, be jokių priedų. Anotacija taip pat ne kažin kiek padėjo, maniau jog istorija suksis apie Antrąjį Pasaulinį Karą, apie žydų bėdas, slapstymąsi, išgyvenimą, bet ir ne tai gavau. Perskaičiau epą apie žmones, jų emocinius išgyvenimus, slapčiausias mintis kurios liks neatskleistos, apie blogį slypintį kiekviename asmenyje ir kaip su juo kovojama.

Pirmieji puslapiai skaitėsi gan sunkiai, bet kuo toliau tuo sudėtingiau atsitraukti, kiekviename skyriuje gali laukti svarbių įvykių, kurie pastumia veikėjų gyvenimus kita linkme, visai visai kitur nei jie patys planavo.

Ši M.Fredriksson knyga yra vienintelė įtraukta į 1001 knygą kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą sąrašą, bet ateityje imsiu ir kitas šios autorės knygas, labai įdomu kokios istorijos dar manęs laukia.

#187 Leonardo Sciascia - Kiekvienam Savo

2008 Edition / 166psl

arba smalsumas pražudė katę.
Vieną dieną vaistininkas Manas gauna anoniminį laišką su grasinimu:

"Šis laiškas yra tau mirties nuosprendis, dėl to, ką padarei, mirsi."

Visi pamano, jog tai pokštas. Bet lemtąją dieną jis išeina į medžioklę su draugu daktaru Rošu, ir abu nužudomi. Grasinimas išpildytas.

Į tyrimą įsivelia dėstytojas Laurana, kažkoks vidinis jausmas stumia jį link šios bylos, nors pats pripažįsta, jog mįslių įminimas jam atrodo kvailas. Naivus ir motinos iš akių neišleidžiamas Laurana, po truputį stumiasi link tiesos.

Miestelyje greitai įsivyrauja nuomonė, kad žmogžudystė įvykdyta dėl Mano neištikimybės, o Rošas tik atsitiktinė auka (už buvimą kartu su vaistininku), ir niekas net nenumano, jog šio įvykio šaknys kur kas gilesnės.

Knyga apie Italiją, jos kultūrą, politiką, sukčiavimą (kuriuo užsiima ir klebonas) ir žinoma apie Italijos moteris.

Kūrinyje gausu netikėtų posūkių, nežinios ar kaltieji sulauks savo nuosprendžio ir pasmerkimo, ar liks nenubausti.

#186 Juan Ramon Jimenez - Plateras ir Aš

2008 Edition / 141psl

Apsakymų knygelė su iliustracijomis. Knygą sudaro 138 apsakymai, kiekvienas siekia daugiausiai 15 sakinių. Du pagrindiniai veikėjai - Autorius ir asiliukas Plateras. J.R.Jimenez'as iš tiesų yra turėjęs asiliuką, prie kurio buvo labai prisirišęs, šis kūrinys skirtas atgaivinti atsiminimams apie jį.

"Plateras mažas, gauruotas, minkštas - toks minkštutis, kad atrodo kaip vatinis, be jokio kaulelio. Tiktai jo žibančios akys kietos lyg du juodo krištolo vabaliukai."

Aprašoma draugystė su asiliuku, jų kelionės po miestelį, sutikti žmonės. Platero sužmoginimas ir susitapatinimas su juo, abu jaučia tą patį, abu sapnuoja tuos pačius sapnus, Autorius kalba su asiliuku, skaito jam knygas.  Apsakymuose labai daug spalvų, skaitant jaučiamas jų ryškumas, tai nuneša mintis į idilišką, neskubančią Ispaniją.

Nustebino jog šie apsakymai yra ypač pamėgti vaikų, nes kūrinyje gausu mirties: nutrenkta žaibo moteris, nušautas šuo, badaujantys/mirštantys vaikai.

"Vargšas šuo, sužeistas į vidurius, akimirką sukosi kaip vilkutis, klaikiai kaukdamas, ir išsitiesė negyvas po akacija."
"Tomis ilgomis dienomis, kai mergaitė baltu lopšiu plaukė pasroviui į mirtį[...]"
"[...] toje vietoje, kur žaibas nutrenkė dvynukus, pamačiau nebegyvą baltą Kurčiaus kumelę. Pusnuogės mergytės, apstojusios ratu, žiūrėjo į ją tylėdamos [...] nuvedė kumelę į sąvartyną, nes jam nusibodo ją šerti [...] tada dūrė jai pjautuvu [...] vaikai bėgo iš paskos šūkaudami ir mėtydami į ją akmenis [...]"

Į mirtį taip pat žiūrima ir gan svajingai:
"- Platerai, jeigu aš vieną dieną šoksiu į šulinį, tai, patikėk, ne nusižudyti, o prisirinkti žvaigždžių."

Apsakymai lyg pasakos, švelnios ir lengvos, tik pritrūko užburiančios magijos, kad tikrai pakerėtų, o taip pat pasakojimų trumpumas trukdė pajausti žodžių grožį, vis staigiai peršokant prie sekančios istorijos.

#185 W.S.Maugham - Aistrų Našta

2006 Edition / 718psl

Istorija apie Filipą Kerį, ieškantį gyvenimo prasmės austam kilimėlyje. Luošas nuo gimimo, nerandantis laimės, nežinantis ko nori, bet nebijantis keisti pasirinkimus.

700psl neprailgsta, nes knygoje pastovus judėjimas, iš vieno miesto į kitą - Berlynas, Londonas, Paryžius, Londonas; nuo vienos profesijos prie kitos - dvasininkas (ruošiamas mokykloje), darbas teisės firmoje, dailininkas, medikas, parduotuvės salės darbuotojas, eskizų dizaineris ir vėl medikas. Turtas - skurdas -turtas.

Knygos pagrindas – Mildreda (pradžioje gan linksmas veikėjas, labai šalta moteris, bet su laiku pradedanti erzinti, supranti kad labai paviršutiniška, apsimetinėjanti ir apgaudinėjanti būtybė) ir nepaaiškinama trauka jai, kuri valdo Filipą. Nors ji visada jam šalta, jis negali būti be jos ir bet ką padarytų (įskaitant ir pinigų iššvaistymą, kaip užmokant už kelionę į Paryžių, į kurią pats net nevažiuoja, išleidžia Mildredą su meilužiu) kad tik sulauktų švelnumo. Visa laimė vėliau įvyksta lūžis ir pagaliau istorija su ja baigiasi, žinoma ne ramiai ir gražiai, o su tam tikrom scenom.

Kūrinio pabaiga gan idealistiška, Filipą įsimyli draugo duktė Sally, jis nusprendžia ją vesti, kadangi jis suvokia jog puikiausia gyvenime - susituokti, susilaukti vaikų ir mirti,  nors meilės jai nejaučia.

Neapleidžia nuojauta jei knyga vis dar būtų tęsiama Filipas po kelių metų pradėtų gailėtis savo sprendimo ir vis svajotų apie keliones po pasaulį, grauždamas save, kad prisirišo prie vienos vietos.

Man tai 3 skaityta W.S.Maugham knyga ir dar nei karto nenusivyliau, jaučiau trauką kuo greičiau sužinoti kuo viskas baigsis, ar istorija su Mildreda sunaikins Filipą, ar jis sugebės nuo jos atsiplėšti.

#184 Aravind Adiga - Baltasis Tigras

2010 Edition / 288psl

Šantažas, korupcija, žmogžudystė. Pagrindinis veikėjas Balramas Halvajas, tai jo laiškas Kinijos premjerui, apie verslo įkūrimą, kuris įmanomas tik nužudžius žmogų (not spoiler, jau pirmuose puslapiuose tai išduodama) ir pasisavinus jo pinigus.

Knyga-laiškas, nors skaitydamas to nejauti, paprasčiausia pasakojama istorija. Rašoma 7 naktis Kinijos premjerui, jam papasakojama tikra Indiška istorija, apie kelionę iš tamsos į šviesą. Nors to tikrumo norėjosi kur kas daugiau, pačios Indijos užčiuopta labai mažai, šiaip knyga turi šiek tiek holivudinių detalių, todėl nustebau neradus jog vis dar dar nėra kuriamas filmas.

Kūrinyje labai ryškus egoizmas, bet kokių savo veiksmų pateisinimas neatsižvelgiant į moralę, remiasi požiūriu - jei visi kiti blogi, man irgi galima. Nežinau dėl Balramo, ar buvau su juo ar prieš, vienu atžvilgiu veiksmai nepateisinami, beeetttt galima žiūrėti ir atlaidžiai, žinant jo viso gyvenimo istoriją. Show some love for the kid. Gal tada nieko nebūtų įvykę, sukrėtimas po sukrėtimo, atstumimas po atstumimo, atveda prie knygos kulminacijos.

Beje baltasis tigras yra jėgos ir laisvės simbolis, neveltui taip pasivadinęs knygos "herojus", bet kokia kaina veržiasi link individualumo.

2008 metais ši knyga laimėjo The Man Booker Prize.

Pradžia

 Iš karto galiu pradėti nuo to jog pavadinimas 1001 knyga yra melas. Šis leidinys buvo atnaujintas 3 kartus, dabar jį sudaro 1305 knygos, jas aš ir nusprendžiau perskaityti, ne 1001, o visas visas (pagal oficialią 1001 books app, iššūkį turėčiau baigti 72metų).

 Jau seniai susidomėjau šiuo sąrašu, bet rimčiau skaityti pradėjau tik šiais metais. Sunkiausia nuspręsti kuri bus sekanti, todėl random būdu atsirenku 13 knygų, po 1 iš kas 100, kad būtų iš įvairių epochų, nenoriu ilgai gyventi vien tik klasikos laikotarpyje. Iki šiol aplenkdavau neverstus leidinius, bet nusprendžiau jei jų apimtis sieks iki 200psl imsiu ir angliškai, o vėliau, apsipratus, didinsiu iki 250psl.

 Žinau kad viskas truks labai labai ilgai, bet esu tam pasiryžus ir tikrai įveiksiu 1305 knygų iššūkį.