2006 Edition / 539psl
"Kad aš gyvenčiau, turėjo susitikti du lošėjai, vienas Apsėstasis, kitas - Nepataisomasis."
Oskaras - nerangus, kampuotas, netvarkingas, ekscentriškas, žioplys, vabzdys maldininkas, mėmė su ryškiai raudonai degančiais plaukais, iš kurių traukia medžio šakeles. Keistuolis-Krabas-Terlius, tai tik kelios oficialiai gautos pravardės. Visą gyvenimą jį lydi nesėkmės ir nesusipratimai. Nuo mažens stipriai paveiktas religingumo, įsiūčio pagautas tėvas trenkia sūnui, kadangi jis paragavo Kalėdinio pudingo - Šėtono vaisiaus. Mažasis Oskaras renkasi tikėjimą burtų keliu, mesdamas akmenuką, todėl pabėga pas anglikonų pastorių Hju Stratoną, atsižada tėvo, ir taip iš dalies tampa našlaičiu. Pasirenkama dvasininko karjera (nežinau ar tikslu kunigystę įvardinti kaip karjerą, bet vis tiek tai darbas, kuriame gali kilti aukštumos laipteliais, tai manau tinka ir karjera), kurią Oskaras interpretuoja savaip ir įsitraukia į lošimus, kuriuos sugeba apginti su religiniu užsidegimu:
"- Visas mūsų tikėjimas yra lažybos [...] mes lažinamės, kad Dievas yra. Mes lažinamės dėl savo gyvenimo."
"Mes turime lošti kiekvieną akimirką iš savo išdalytų laikotarpių. Turime statyti viską dėl neįrodomo Jo egzistavimo fakto."
Liusinda - anksti tapusi našlaite ir tėvų turto paveldėtoja nepatenkinta savo nepaklusniais plaukais, jaučianti savo nuvertinimą vyrų pasaulyje, nesugebanti gerai įvertinti poelgių (pati mano esanti drovi, kai žmonės ją mato gan įžūlią) stiklo fabriko savininkė, taip pat įsitraukia į lošimus, jausdama kad jie išlaisvina nuo moteriško susivaržymo.
Paniškai bijantis vandens Oskaras, nusprendžia leistis ilga kelione jūra į Sidnėjų, kad išgelbėtų savo sielą, laive ir įvyksta pažintis, tarp dviejų lošėjų, kuri veda juos link meilės ir didingų lažybų, stiklinės bažnyčios pervežimo iš Sidnėjaus į mažą miestelį už 400km. Šis iššūkis galiausiai nulemia istorijos pabaigą.
Skaitant buvo sunku įsivaizduoti kaip atrodo bažnyčia, todėl teko pasinaudoti google ir susirasti screenshot iš filmo:
Ilga knyga, kurioje nesupratau kuria linkme einama, dauguma aprašymų smulkmeniški, veikėjai kurie atrodė nesvarbūs, pabaigoje (likus maždaug 100psl.) įgauna paskirtį ir atlieka reikšmingus vaidmenis, keičiant pagrindinių veikėjų ateitį. Pradžioje buvo smagu atrasti įterptų komiškų scenų, kurios prablaškydavo nuo gan monotoniško skaitymo, vėliau jos tampa beveik nepastebimos, kaip pvz.: lošėjas Vordlis-Fišas, kuris tapo dvasininku nes pažįstami įteigė jog jis kvailas; pastorius Stratonas dovanoja sergančias vištas ir tikisi, kad žmonės neapsikrės; arogantiškasis ponas d'Absas, kurio Liusinda paprašė padėti kenčiančiam gyvuliui :
"[...] jis negalėjo pakęsti, kad kas nors jo paties namuose jam įsakinėtų. Jis išėjo iš kambario ir apsimetė, kad kviečia sodininką Džeką ir liepia jam pasirūpinti karve, tačiau nieko nedarė."
Vaizduojami pykčiai tarp tikinčiųjų, kuris tikėjimas tikresnis, dviveidiškumas, kai savo naudai iškreipiama religija arba užsimerkiama prieš tam tikrus bažnyčios nuostatus, jog nematytų savo nuodėmės, bet kitiems vis tiek rodo dorybės kelią. Taip pat požiūris į moteris 19a. Australijoje, kai nepadoru likti viename kambaryje su vyriškiu, jei esate nevedę, galios nepripažinimas nes tu - moteris, nors ir esi jų viršininkė.
1988m. ši Peter Carey knyga laimėjo Booker Prize, o 1997m. buvo pastatytas filmas su Ralph Fiennes ir Cate Blanchett.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą