2008 Edition / 366psl
"Jie seks paskui tą žmogų kaip neregiai [...] kaip paskui Hamelno žiurkininką. Į pačią prarają."
Šešerių metų dvynės, Ana ir Lotė, po tėvų mirties išskiriamos, viena išvežama pas dėdę į Olandiją, o kita lieka pas senelį Vokietijos kaime. Prabėgs 70 metų iki jų netikėto susitikimo, kuriame bus papasakoti du skirtingi gyvenimai paveikti Antrojo Pasaulionio Karo. Vienas apie Lotę, kuri adaptuojasi naujoje olandų šeimoje, pamiršdama tikrąjį tėvą, nekęsdama visos vokiečių tautos, atsisakydama savo šaknų ir gimtosios kalbos, gyvenimas su muzikos garbintoju egoistu įtėviu, visais besirūpinančia motina (kuri atleidžia visas vyro nuodėmes), karo metu išgyventas nepriteklius ir baimė slapstant žydus. Antrasis apie Aną - sunkus gyvenimas atokiame kaime, kur reikmė maudytis išjuokiama, kasdienis darbas ūkyje, terorizuojanti dėdės žmona, kelias į geresnę ateitį karo niokojamoje Vokietijoje, noras padėti visiems žmonėms, bei meilė skaitymui. Teko matyti kritikos knygai, dėl Anos vaizdavimo, kaip "gerosios" vokietės, jog bandoma ją romantizuoti ir taip laimėti simpatijas prasikaltusios tautos atstovei, bet aš su tuo nesutikčiau, nes ji padeda visiems, nepaisant rasės, gali būti žydas, vokietis ar rusas, ji iš visos širdies padės, taip pat nereikėtų praleisti pykčio ant kitataučių dėl sugriautų miestų, tiesiog Ana balansuoja kažkur viduryje, nemėgsta Hitlerio, bet vis tiek tiki jog jis gali įvesti tvarką.
"Jūsų išvaduotojai uždegė miestą kaip Kalėdų eglutę ir svaidė bombų konfeti."
Nors autorė piešia dvynių gyvenimą, istorijoje nėra to abipusio saito tarp seserų, kuris jas trauktų ir suvienytų, nėra to vidinio jausmo, kuris leistų pajausti kitos išgyvenimus. Pradžioje išskirtos giminaičių, vėliau karo, jos taip ir lieka lyg dvi nepažįstamosios ignoruojančios vienos kitos egzistenciją. Žinoma šiek tiek randame sąžinės priekaištų sau dėl bendravimo, atstumo išlaikymo, bet viskas pavėluotai ir tai nieko nepakeičia. Plačiau aprašomas Anos gyvenimas, bet tai nestebina, nes kartu rodomas nacionalsocializmo iškilimas.
"[...] Kelnas - prakeiktas miestas, iš kurio jau geriau nebūti kilusiam, miestas, kuris buvo sulygintas su žeme, taip baudžiant gyventojus už išpuikimą."
Knyga tikrai patiko, visą laiką buvo įdomu, siužetas įtraukia; skaitant laikas tiesiog pralėkdavo. Meilės istorijos neužkliuvo, yra ir sentimentalumo ir melodramiškumo, bet jie gražiai susiskaito neišsišokdami į pirmą planą. Kelis kartus jaučiausi apgauta pasakojimo, todėl buvo šiokia tokia intriga išsiaiškinti kurios čia dalys praleistos, atrodydavo jog tam tikriems istorijos įvykiams jau padėtas galutinis taškas, bet staiga jie būdavo papildomi dar platesnėmis detalėmis. Taip pat smagu atrasti mintis, kurioms pritariu, pvz kaip.: tautos agresija ir savo šalies perdėtas garbinimas gimsta iš žmonių, kurie patys yra niekas ir nieko neturi, tik įrašytą pilietybę dokumentuose, kuri stebuklingu būdu virsta kažkuo pasididžiuotinu.
Atleiskite už istorijos spragas, bet pirmą kartą išgirdau jog Hitleris, tam tikra prasme, "veisė" vaikus pasaulio valdymui. Buvo įkurti ne vieni vaikų namai kur jie augo, o būsimus tėvus, galinčius įrodyti gryną arijų kilmę, kruopščiai atrinkdavo. Už pagimdytus vaikus, galėjai gauti medalį: bronza už 4, sidabras - 6, auksas - 8.
Pasiekimas: kelis vakarus iš eilės, plepant apie knygą (manau tokiais atvejais, manęs klausomasi tik pusiau), sugebėjau sudominti mamą, kuri dabar pati imsis skaitymo.
"Atstūmus cypiančias dureles nuo įrištų tomų, daugumos paauksintų, padvelkė nepakartojamas kvapas, tūkstančių spausdintų puslapių, kartoninių viršelių, pasakojimų, maldaujančių pažadinti juos iš žiemos miego, ištrūkimo iš kvailos dirbtinės tikrovės kvapas - pažadas nuvesti į kur kas labiau jaudinančius pasaulius[...]"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą