2008 Edition / 279psl
"Dievulėliau, šitas gyvenimas, pilnas meilės ir kančių, juk tai buvo tik vienas akies mirksnis..."
Pradžia: 35 metų istorijos pasakotojas, knygoje vadinamas Šefu, prieš išplaukimą į Kretos salą, ramiai leidžia laiką kavinėje su Dante rankose, kai staiga jis pajaučia, jog yra stebimas "Nelabojo" - Aleksio Zorbos, senstelėjusio makedoniečio, su pašaipiom akim ir randuotu, tarsi kinivarpų, išvarpytu veidu, čia prasideda draugystės istorija pripildyta meilės, pykčio, dievo, moterų ir gyvenimo filosofijos. Zorba pasamdomas darbininku į anglies kasyklą, jis apsigyvena kartu su Šefu, kur vakarus leidžia kalbėdami apie džiaugsmus ir nusivylimus, kartais pakeisdami žodžius į santurio muziką ir šokius. Labai labai graži istorijos įžanga, Kretos gamta, saulė, jūra, ramus miestelis, kur atrodo neegzistuoja problemos (deja), norisi ten persikelti ir daugiau nebegrįžti į niūrų miesto šurmulį, poetiški žmonių aprašymai suteikia dar didesnį spindesį ir trauką aprašomam kraštui. Bet viskas turi savo pabaigą, ramybė sudrumsčiama, į pagrindinį siužetą atkeliauja skausmas.
"Gaisruojančios sutemos lyg aukso dulkės nusileido žemėn ir apgaubė kiemą. Madam Hortenzijos garbanėlės užsiplieskė kaip ugnis ir ėmė švytuoti vakaro ore, rodės, tuoj tuoj pakils ir nuskris įžiebti gaisro ant mūsų galvų. Jos pusnuogė krūtinė, nuo metų naštos aptukę keliai, kaklo raukšlės, išklypę bateliai - viskas sutvisko auksu."
Zorba gan dviprasmiškas veikėjas, jis geras, laisvas žmogus, nesileidžia pririšamas vienoje vietoje, romantiškas klajūnas, bet besiklausant jo istorijų pradeda aiškėti, jog jis turi ir kitą pusę, vogdavo, žudė, prievartavo moteris, bet visą kaltę verčia ant tėvynės ir jaunystės, kuri yra lyg laukinis žvėris. Todėl nesuprantu, kodėl pasakotojas taip aklai tiki ir nori vadovautis Zorbos išmintimi, kurioje aš mačiau tikrai daug abejonių, nors jis pats piktindavosi, kai likdavo nesuprastas. Keisčiausia jog Zorba bijo senatvės, ne mirties, bet tiesiog atrodyti senu, macho kompleksas.
"Kiekvienas žmogus eina savo keliu, žmonės - kaip medžiai, kiekvienas kitoks, kiekvienas savitas. Ar tu kada barei figmedį, kad jis neveda vyšnių?"
Knygoje ne itin malonus moterų vaizdavimas, jos silpnos, lyg porceliano vazos, valdomos vyrų ir jų troškimų, užtenka prisiliesti prie krūtinės ir viskas, ji tavo amžinai. Moteris skirta tik virtuvei ir lovai. Vienai nukertama galva, kad nepakluso vyriškai visuomenei ir atsisakė tekėti, baisiausia kad miestelio moterys tam pritarė. Net intelektualusis knygų skaitytojas, Budos pasekėjas, istorijos pasakotojas, Šefas, tam nepasipriešino, liko įvykio stebėtoju, pavaikščiojo porą dienų nuliūdęs ir tiek, maždaug prieš 1000 metų taip darydavo, tai ir dabar galima susitaikyti su žiaurumu. Gailestis niekinamas, vyrai jį atmeta, tik tos būtybės - moterys jį gali jausti. Beje jos sukurtos ne iš Adomo šonkaulio, o iš velnio ragų.
Pradžia padarė labai didelį įspūdį, jau maniau knyga papuls tarp mėgstamiausių, deja įpusėjęs pasakojimas pradeda ristis žemyn, apačios nepasiekia, bet įstringa kažkur pusiaukelėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą