#203 Kazuo Ishiguro - Neleisk Man Išeiti

2006 Edition / 383psl

"Aš mačiau mažą margaitę, baugščiai užmerkusią akis, spaudžiančią prie krūtinės senąjį taurų pasaulį, kuris - giliai širdyje ji tai žino - negali pasilikti toks amžinai, laikančią jį savo rankose ir maldaujančią, kad neleistų jai išeiti."

Visiems turbūt labai gerai žinoma istorija apie tris draugus: Keitę, Tomį ir Rūtą, jei ne iš knygos, tai iš 2010 metų ekranizacijos, kurią pati mačiau ir nenusivyliau (bent jau tada, nežinia kaip būtų šiandien). Knygos siužetas neužmirštas, todėl žinojau ko laukti. Retai pasitaiko, kad filmas labiau patiktų, bet čia vienas iš tokių atvejų. Pasakojimas pasirodė sausas, veikėjai patys pasimetę, nežinantys ką daro, tiesiog plaukiantys pasroviui, turbūt net augalai, obuoliai, purvas, dulkės ar kas tik norit, turi daugiau užsispyrimo ir gyvenimo pasiekimų, nei šia trys "herojai". Pliusas knygai už tai, jog taip ryškiai nevaizdavo Rūtos, kaip evil bitch, pavogusios svajonių princą Tomį iš Keitės.

Hailšemas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip paprasta mokykla, bet palaipsniui sužinome, jog jo mokiniai - klonai, auklėjami vieną dieną atiduoti savo organus, o kokia pabaiga jų laukia niekam ne staigmena, Vaikai jau nuo 6-7 metų suvokia kokiam tikslui auga ir niekam dėl to nekyla klausimų. Sulaukę 16 metų visi siunčiami į tam tikrus privačius ūkius, kur leidžia laiką daugiausia skaitydami. Čia trijulė išsiskiria, bet laikas vėl juos sujungia, lemtingiems gyvenimo posūkiams......kurie neįvyksta. Bent, sakysite, sužinome tiesą apie Madam galeriją, tiesą apie klonus, tiesą apie "pratęsimus", bet vis tiek man nerūpėjo, kiek tų tiesų dar gali būti.

"- Vargšės būtybės. Ką mes jums padarėme..."

Meilė, meilė, meilė, koks ten gali būti tikros meilės įrodymas, jei net nesistengiama išlikti kartu. Gerai, tarkim juos mokykloje apribojo, kažkaip išmokė jausti minimaliai, tai kur tie šimtai perskaitytų knygų? Juk iš jų turėjo pamatyti kitokį gyvenimą, kažko pasisemti, išmokti suprasti save. Ganėtinai bejausmė knyga, veikėjai emocijas ir ateities svajones kopijuoja iš žurnalų ir TV serialų, vienintelis Tomis pasižymi pykčiu vaikystėje, kurį vėliau išmoksta nuslopinti ir virsti robotu, kaip kiti personažai.

Iš knygos išmoksite, kaip niekinti savo draugus, kurie nusprendė ilgiau pagyventi, o ne savanoriškai numirti. Šiaip istorijos idėja nebloga, bet patys įvykiai ir veikėjai manęs nesužavėjo.

1001 sąraše yra 5 K.Ishiguro knygos, bet tik ši vėlesniuose leidimuose pašalinta.

#202 Nikos Kazantzakis - Graikas Zorba

2008 Edition / 279psl

"Dievulėliau, šitas gyvenimas, pilnas meilės ir kančių, juk tai buvo tik vienas akies mirksnis..."

Pradžia: 35 metų istorijos pasakotojas, knygoje vadinamas Šefu, prieš išplaukimą į Kretos salą, ramiai leidžia laiką kavinėje su Dante rankose, kai staiga jis pajaučia, jog yra stebimas "Nelabojo" - Aleksio Zorbos, senstelėjusio makedoniečio, su pašaipiom akim ir randuotu, tarsi kinivarpų, išvarpytu veidu, čia prasideda draugystės istorija pripildyta meilės, pykčio, dievo, moterų ir gyvenimo filosofijos. Zorba pasamdomas darbininku į anglies kasyklą, jis apsigyvena kartu su Šefu, kur vakarus leidžia kalbėdami apie džiaugsmus ir nusivylimus, kartais pakeisdami žodžius į santurio muziką ir šokius. Labai labai graži istorijos įžanga, Kretos gamta, saulė, jūra, ramus miestelis, kur atrodo neegzistuoja problemos (deja), norisi ten persikelti ir daugiau nebegrįžti į niūrų miesto šurmulį, poetiški žmonių aprašymai suteikia dar didesnį spindesį ir trauką aprašomam kraštui. Bet viskas turi savo pabaigą, ramybė sudrumsčiama, į pagrindinį siužetą atkeliauja skausmas.

"Gaisruojančios sutemos lyg aukso dulkės nusileido žemėn ir apgaubė kiemą. Madam Hortenzijos garbanėlės užsiplieskė kaip ugnis ir ėmė švytuoti vakaro ore, rodės, tuoj tuoj pakils ir nuskris įžiebti gaisro ant mūsų galvų. Jos pusnuogė krūtinė, nuo metų naštos aptukę keliai, kaklo raukšlės, išklypę bateliai - viskas sutvisko auksu."

Zorba gan dviprasmiškas veikėjas, jis geras, laisvas žmogus, nesileidžia pririšamas vienoje vietoje, romantiškas klajūnas, bet besiklausant jo istorijų pradeda aiškėti, jog jis turi ir kitą pusę, vogdavo, žudė, prievartavo moteris, bet visą kaltę verčia ant tėvynės ir jaunystės, kuri yra lyg laukinis žvėris. Todėl nesuprantu, kodėl pasakotojas taip aklai tiki ir nori vadovautis Zorbos išmintimi, kurioje aš mačiau tikrai daug abejonių, nors jis pats piktindavosi, kai likdavo nesuprastas. Keisčiausia jog Zorba bijo senatvės, ne mirties, bet tiesiog atrodyti senu, macho kompleksas.

"Kiekvienas žmogus eina savo keliu, žmonės - kaip medžiai, kiekvienas kitoks, kiekvienas savitas. Ar tu kada barei figmedį, kad jis neveda vyšnių?"

Knygoje ne itin malonus moterų vaizdavimas, jos silpnos, lyg porceliano vazos, valdomos vyrų ir jų troškimų, užtenka prisiliesti prie krūtinės ir viskas, ji tavo amžinai. Moteris skirta tik virtuvei ir lovai. Vienai nukertama galva, kad nepakluso vyriškai visuomenei ir atsisakė tekėti, baisiausia kad miestelio moterys tam pritarė. Net intelektualusis knygų skaitytojas, Budos pasekėjas, istorijos pasakotojas, Šefas, tam nepasipriešino, liko įvykio stebėtoju, pavaikščiojo porą dienų nuliūdęs ir tiek, maždaug prieš 1000 metų taip darydavo, tai ir dabar galima susitaikyti su žiaurumu. Gailestis niekinamas, vyrai jį atmeta, tik tos būtybės - moterys jį gali jausti. Beje jos sukurtos ne iš Adomo šonkaulio, o iš velnio ragų.

Pradžia padarė labai didelį įspūdį, jau maniau knyga papuls tarp mėgstamiausių, deja įpusėjęs pasakojimas pradeda ristis žemyn, apačios nepasiekia, bet įstringa kažkur pusiaukelėje.

#201 Louis-Ferdinand Céline - Kelionė į Nakties Pakraštį

2006 Edition / 498psl

"Taip ir riedėjo pasaulis per be galo grėslią ir tylią naktį."

Ferdinando Bardamiu istorija prasideda nuo spontaniško poelgio, užsirašant į kariuomenę, trokšdamas garbės ir po kojomis mėtomų gėlių, nesuvokia jog teks pamatyti ir kitą I Pasaulinio Karo pusę, o kai pagaliau supranta kur pateko, prakeikia savo pasirinkimą ir ieško būdų pabėgti. Pirmasis skyrius fantastiškas, čia daug nuostabos, naivumo, juodo humoro, karas - klaida, kodėl turi šaudytis su vokiečiais kai visada su jais buvo malonus?, kariniai veiksmai vyksta kaime, todėl sau pažada, kad niekada gyvenime, į juos nebekels kojos, taip pervargsta kovodamas, jog ima svarstyti apie pasidavimą į nelaisvę, romantiškai degantys miesteliai, vaizdingi žuvusiųjų aprašymai ir žinoma Robinzonas, Ferdinando evil twin (netiesiogine prasme), kuris pasakojime atlieka visus juodus darbelius ir tai dingsta, tai vėl atsiranda.

"Jie apsikabino akimirkai ir amžinybei, bet kavaleristui buvo nunešta galva, tik žiojėjo skylė virš kaklo kur it uogienė puode burbuliavo kraujas."

Vėlesniuose skyriuose pereinama prie pesimizmo, ryškus nihilizmas, tas šiek tiek nuvylė, bet nesugadino knygos, tiesiog paskutiniu metu man papuola, gan niūrios istorijos ir norėjosi prasiblaškyti smagesne literatūra. Ferdinandas išsiunčiamas į ligoninę, kur visi yra pamišę arba tokiais apsimeta, o norėdami patogesnių sąlygų, šūkauja apie patriotizmą ir kuria karo istorijas, pristatydami save herojais. Vis svajojama apie laimingąją USA, bet pradžioje jo laukia darbas kolonizuotoje Afrikoje, į kurią kelionė praeina labai keistai, visi bendrakeleiviai, be tikslios priežasties susimoko prieš Bardamiu ir ruošia jam egzekuciją.

"Mūsų prisiminimai - tik senas žibintas, kabantis gatvėj, kur jau beveik niekas nevaikšto."

Ferdinandas Afrikoje neužsibūna, po eilės nesėkmių, karščiuojantį, klebonas parduoda jį į laivą, kuris plaukia į svajonę - Niujorką. Bet ir čia nėra laimės. Pirmiausia blusų skaičiuotojo darbas, o vėliau fabrike, kur įrenginiai įsakinėja žmonėms. Juk reikia būti sau šeimininku, todėl grįžtam į Prancūziją, baigiam mediciną, skurstam, leidžiam būti apgaudinėjami ir įsiveliam į sąmokslus nužudyti - fun time.

"Visa jaunystė išėjo į pasaulio pakraštį numirt tiesos tyloje. O kur, klausiu jūsų, žmogus dar gali pabėgt, kai jam telikę, tiek nedaug beprotybės? Tiesa - niekad nesibaigianti agonija. Šio pasaulio tiesa - mirtis."

Kelionė į nakties pakraštį, tai kelionė į mirtį.

Perskaičius knygą, keisčiausia buvo sužinoti, jog L.F.Celine bendradarbiavo su nacistais ir garsėjo antisemitizmu, kai jo romane gausu pasisakymų prieš karą ir apie gyvenimo vertę, matyt, kai jau pats esi saugus, kitų gyvybės praranda prasmę.

"Jei kas ko nors vertas - tai gyvenimas. Galėčiau lažintis, kad šis karas, kuris mums atrodo toks svarbus, po dešimties tūkstančių metų bus visiškai užmirštas..."

"- Tik bepročiai ir bailiai atsisako kariauti, kai jų Tėvynė pavojuj...

- Tada tegyvuoja bepročiai ir kvailiai! Tikriau - teišgyvena bepročiai ir kvailiai."

Knyga yra visuose 4, 1001 Books You Must Read Before You Die, leidimuose.

#200 Heinrich Böll - Biliardas Pusę Dešimtos

2006 Edition / 244psl

"Jis kvailysčių nedarys, nieko nenuskriaus, nebent patyliukais kada išprotės."

Trys architektų kartos: Heinrichas stato, Robertas griauna, Jozefas atstato, ir pralaimėto karo padariniai jų šeimai, tai H.Boll romano pamatas. 244 puslapiai apie vieną dieną, 1958 metų rugsėjo 6-ąją. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakotojas, jie ir pristato mums kitų veikėjų apibūdinimus, labai daug praeities prisiminimų, kurie suriša istoriją. Skaudūs vaikystės potyriai, nacių iškilimas, slapstymasis, šeimos narių įdavimas policijai, "buivolo komunija" kuri iš žmonių palieka tik apvalkalą. Po 20 metų į Roberto Femelio gyvenimą grįžta Netlingeris, mokyklos laikų bully, kuris jaunąjį Robertą ir jo draugą Šrelą, mušdavo spygliuotos vielos botagu, atrodo atėjo galas rutinai, daugiau jokio biliardo nuo 9:30 iki 11:00, pagaliau bus suvestos sąskaitos.......bet pasakojimas taip ir nueina, nepasiekęs jaudinančios kulminacijos.

"Nelaimė. Ji vaidendavosi durininkui, kai jis minutė po pusės dešimtos matydavo Hugą, einantį į biliardo kambarį su dviguba porcija konjako ir grafinu vandens."

Visų veikėjų išgyvenimai perpinti su artimųjų praradimu, sunkiausia su tuo susitaikyti seneliui Heinrichui, kuris svajojo apie didžiulę šeimą, du sūnūs prarasti kare, o su vyriausiuoju Robertu, gan šaltas ir paviršutiniškas bendravimas, nors abu norėtų tai pakeisti. Bent jau jam liko du vaikai, Jozefas ir Ruta, o žmona žuvo nuo bombos skeveldros. Jozefo merginos Marianos, patirtis dar skaudesnė, pasikoręs tėvas ir broliukas. 

"Aš gulėjau čia ir mokiausi meno tik būti, aš plaukiau it juodo ventiliatoriaus kanalu, nešamas traukos; kur jis mane išmes? Nardžiau seno kartėlio sūkuriuose, ragavau seną neviltį, mačiau vaikus, kuriuos turėsiu, vynus, kuriuos gersiu, ligonines ir bažnyčias, kurias statysiu, - ir vis girdėjau žemės grumstus krintant ant mano karsto, it duslius būgno dūžius, kurie nesiliovė mane persekioję."

Knyga nenusivyliau, bet ir nieko ypatingo neradau, nežinau ar dėl dėmesio stokos,o galbūt vietomis ji man buvo per sudėtinga, dėl ilgų sakinių srauto, skaitant atsirado keli neaiškumai su pagrindinio veikėjo mama Johana, ypač paskutiniam epizode; tai į ką ji pasikėsino? Bet aišku viską išspręsti padėjo google. Taip pat kai kur buvo sunku suprasti kuris veikėjas kalba, kadangi jų visų mintys ir idėjos gan panašios. Visoje istorijoje pralinksmino tik vienas sakinys apie nacistą Netlingerį, kaip jis bando paaiškinti savo dukrai kas yra ta demokratija.

"Biliardą pusę dešimtos" rasite visuose 4 leidimuose.