#197 Joseph Conrad - The Shadow Line

2006 Edition / 132psl

"who [...] have crossed in early youth the shadow line of their generations with love."

Apie bevardį jaunuolį (nors galime pavadinti Joseph'u, nes knyga iš dalies autobiografinė), jis pakerėtas savo jaunystės, kuri žavi kaip užburtas sodas ir vilioja ateities pažadais, skubotai meta tarnybą laive ir dėl pačiam nežinomų priežasčių, nusprendžia grįžti namo. Pats suvokia, jog tai jaunatviškas kaprizas, bet nesiliauna pykęs ant žmonių, kurie klausinėja dėl laivo palikimo. Vietoje paprasto viešbučio turistams, nakvynei pasirenka jūreiviams skirtus namus (kadangi laivo, kuris parplukdys jį namo teks laukti apie 5 dienas), čia jis sutinka įdomius personažus kaip: arogantiškąjį skolininką Hamilton'ą ir geranoriškąjį kapitoną Giles'ą, kuris perpranta mūsų herojų ir savo manipuliacijomis stumteli link naujo likimo.

Joseph'ą valdo nepastovumas, kaip ir staiga nusprendė mesti darbą, nes jautė artėjančią tuštumos ir beprasmiškumo grėsmę, taip pat staiga sutinka tapti laivo kapitonu ir išvykti į ilgą kelionę.

"There is something touching about a ship coming in from sea and folding her white wings for a rest."

Naujose pareigose ir bus žengta per Shadow Line , kuri skiria jaunystę (skubotumo periodą) nuo suaugusiųjų pasaulio (išmintis, patirtis). Laivas greitai virsta didžiu išbandymu, tik išplaukę į jūrą visi įgulos nariai suserga tropine liga (maliarija?), Joseph'as ir virėjas Ransome'as vieninteliai išlieka atsparūs ir bando gelbėti merdėjantį laivą. Šalia istoriją paįvairina kapitono padėjėjas Burns'as, veikiamos ligos pradeda kliedėti, jog tai buvusio kapitono prakeiksmas, jis mirdamas troško laivo ir visų jūreivių pragaišties, pagaliau tai išsipildys. Pagrindiniam veikėjui tenka kovoti su įtaigiais pasakojimais, kurie pradžioje skamba lyg kvailystė, bet kelionės eigoje įgauna realumo. 

"There were moments when I felt, not only that I would go mad, but that I had gone mad already."

Lengvai skaitoma istorija su spalvingais veikėjais, bet per daug trumpa, kad pasijaustum esantis jūroje. 1001 sąraše The Shadow Line įtraukta į 2006 metų leidimą, sekančiuose jos nebėra.

#196 Alain de Botton - Apie Meilę

2006 Edition / 183psl

"Atrodė, kad jos neberadęs numirsiu - dėl moters, kuri į mano gyvenimą įžengė tik šįryt pusė dvyliktos."

Alanas (anot anotacijos, nors knygoje vardas neminimas), skrydyje iš Paryžiaus į Londoną, įsimyli kaštoninių plaukų ir žalių akių savininkę Chloję. Meilė įsižiebia per kelias valandas ir jis nebegali gyventi be merginos, kuri yra svajonių išsipildymas su skausmo ir nerimo šešėliu veide.

Alain de Botton "Apie Meilę" pavadinimą puošia tokie žodžiai: žvelgiant pro filosofijos mikroskopą, tikiuosi jog tai tik pokštas, o ne rimtas požiūris į santykius. Knyga banali, neįsivaizduoju kas rašė anotaciją ir nusprendė, kad tai originalus romanas su intriguojančiu pasakojimu, eilinė kvaila istorija su tokiais dialogais kaip: "Tu man per geras" (1000 000 kartų girdėtas išsireiškimas romantiniuose filmuose). Ir kas po galais sumąstė ją įtraukti į 1001 sąrašą???

"Jeigu iš pradžių mergina patinka, paskui ja tikriausiai nusivilsi. O jeigu vesi tą, kuri nepatinka, visada yra tikimybė, kad galų gale nuomonė pasikeis į gera."

Knyga pilna įvairių rašytojų ir filosofų minčių apie meilę, kalbų apie drabužius, batelius, bei apie normalias ir nenormalias uogienes. Alanas beveik kiekviename puslapyje lygina Chloję su idealu, o po to staiga išvardija visą eilę jos trūkumų. Nepajutau jokios meilės tarp veikėjų (priminė mažamečius, užsimaniusius pažaisti šeimą), ji tik kuriama, kur kas labiau jaučiamas noras tą išaukštintą jausmą turėti, jį sugalvoti. Alanas kelia barnius save bausdamas už tai, kad tokia dieviška būtybė atsakė į jo švelnumą. Vis kalba, kalba ir kalba, prikalba 180 puslapių, kai galima viską sutalpinti į 20 ar dar mažiau.

"Turbūt lengviausia įsimylėti visai nepažįstamus žmones."

"Išgirdus "aš tave myliu", visada reikia suprasti: kol kas." 

Pilna tokių ir panašių pasisakymų, kuriais norima parodyti kokia tragiška būna meilė, koks graudus gyvenimas. Beje de Botton buvo 23 metų kai išleido šią knygą, o rašo lyg jau viską žinotų ir būtų patyręs visus likimo smūgius.

Abu įsimylėjėliai erzino. Chlojė - paviršutiniška mergina, dievinanti Cosmopolitan ir James Joyce. Kodėl visos giriasi jog jį skaito? Iškart primena "Kaimo Mergaičių Trilogiją" (naivias ir neišsilavinusias), gal iš ten ir atkeliavo šis personažas? Alanas - veidmainis, pradžioje kalbantis bet ką, kad tik įtiktų merginai, vėliau žudosi vitaminu C (čia rimtai?), bet apsigalvoja, apgailestauja, kad nepamatys kaip Chlojė kankinasi dėl jo mirties. 

Knygos įvertnimas: constant eye roll.

#195 Peter Carey - Oskaras ir Liusinda

2006 Edition / 539psl

"Kad aš gyvenčiau, turėjo susitikti du lošėjai, vienas Apsėstasis, kitas - Nepataisomasis."

Oskaras - nerangus, kampuotas, netvarkingas, ekscentriškas, žioplys, vabzdys maldininkas, mėmė su ryškiai raudonai degančiais plaukais, iš kurių traukia medžio šakeles. Keistuolis-Krabas-Terlius, tai tik kelios oficialiai gautos pravardės. Visą gyvenimą jį lydi nesėkmės ir nesusipratimai. Nuo mažens stipriai paveiktas religingumo, įsiūčio pagautas tėvas trenkia sūnui, kadangi jis paragavo Kalėdinio pudingo - Šėtono vaisiaus. Mažasis Oskaras renkasi tikėjimą burtų keliu, mesdamas akmenuką, todėl pabėga pas anglikonų pastorių Hju Stratoną, atsižada tėvo, ir taip iš dalies tampa našlaičiu. Pasirenkama dvasininko karjera (nežinau ar tikslu kunigystę įvardinti kaip karjerą, bet vis tiek tai darbas, kuriame gali kilti aukštumos laipteliais, tai manau tinka ir karjera), kurią Oskaras interpretuoja savaip ir įsitraukia į lošimus, kuriuos sugeba apginti su religiniu užsidegimu:

"- Visas mūsų tikėjimas yra lažybos [...] mes lažinamės, kad Dievas yra. Mes lažinamės dėl savo gyvenimo."

"Mes turime lošti kiekvieną akimirką iš savo išdalytų laikotarpių. Turime statyti viską dėl neįrodomo Jo egzistavimo fakto."

Liusinda - anksti tapusi našlaite ir tėvų turto paveldėtoja nepatenkinta savo nepaklusniais plaukais, jaučianti savo nuvertinimą vyrų pasaulyje, nesugebanti gerai įvertinti poelgių (pati mano esanti drovi, kai žmonės ją mato gan įžūlią) stiklo fabriko savininkė, taip pat įsitraukia į lošimus, jausdama kad jie išlaisvina nuo moteriško susivaržymo.

Paniškai bijantis vandens Oskaras, nusprendžia leistis ilga kelione jūra į Sidnėjų, kad išgelbėtų savo sielą, laive ir įvyksta pažintis, tarp dviejų lošėjų, kuri veda juos link meilės ir didingų lažybų, stiklinės bažnyčios pervežimo iš Sidnėjaus į mažą miestelį už 400km. Šis iššūkis galiausiai nulemia istorijos pabaigą.

Skaitant buvo sunku įsivaizduoti kaip atrodo bažnyčia, todėl teko pasinaudoti google ir susirasti screenshot iš filmo:

Ilga knyga, kurioje nesupratau kuria linkme einama, dauguma aprašymų smulkmeniški, veikėjai kurie atrodė nesvarbūs, pabaigoje (likus maždaug 100psl.) įgauna paskirtį ir atlieka reikšmingus vaidmenis, keičiant pagrindinių veikėjų ateitį. Pradžioje buvo smagu atrasti įterptų komiškų scenų, kurios prablaškydavo nuo gan monotoniško skaitymo, vėliau jos tampa beveik nepastebimos, kaip pvz.: lošėjas Vordlis-Fišas, kuris tapo dvasininku nes pažįstami įteigė jog jis kvailas; pastorius Stratonas dovanoja sergančias vištas ir tikisi, kad žmonės neapsikrės; arogantiškasis ponas d'Absas, kurio Liusinda paprašė padėti kenčiančiam gyvuliui :

"[...] jis negalėjo pakęsti, kad kas nors jo paties namuose jam įsakinėtų. Jis išėjo iš kambario ir apsimetė, kad kviečia sodininką Džeką ir liepia jam pasirūpinti karve, tačiau nieko nedarė."

Vaizduojami pykčiai tarp tikinčiųjų, kuris tikėjimas tikresnis, dviveidiškumas, kai savo naudai iškreipiama religija arba užsimerkiama prieš tam tikrus bažnyčios nuostatus, jog nematytų savo nuodėmės, bet kitiems vis tiek rodo dorybės kelią. Taip pat požiūris į moteris 19a. Australijoje, kai nepadoru likti viename kambaryje su vyriškiu, jei esate nevedę, galios nepripažinimas nes tu - moteris, nors ir esi jų viršininkė.

1988m. ši Peter Carey knyga laimėjo Booker Prize, o 1997m. buvo pastatytas filmas su Ralph Fiennes ir Cate Blanchett.

#194 Emile Zola - Žmogus Žvėris

2006 Edition / 313psl

"Tačiau žvėrys ir lieka žvėrimis, ir tegul prisigalvoja dar gudresnių mašinų, žvėrių nuo to mažiau nepasidarys."

Istorija apie žmones - vilkus, besikėsinančius vienas kitam perkąsti gerklę ir apie traukinius, tiksliau vieną traukinį, kurį nukankino keršto trokštanti mergina. 

25 metų gražuolė Severina, per savo liežuvį sukūrusi kruviną istoriją, ir jos vyras Rubo, jau 20-ame puslapyje įvykdo nusikaltimą apie kurio ašį suksis visas pasakojimas. Tardymai, baimė būti sugautam, pabaigos laukimas, nes per sudėtinga kęsti nežinomybę, bus sučiupti ar ne. Eigoje sutuoktinių atšalimas, kuris perauga į neapykantą (noras žudyti), į paveikslą taip pat įsivelia meilužis (degantis noru žudyti), background'e šeima (kurioje žudoma), praktiškai kiekvienas žmogus trokšta kraujo.

Meilužis - Žakas, vienas iš keisčiausių veikėjų, matydamas nuogą moterį, jos geidžia, bet tuo pačiu geidžia ir suvaryti joms peilį į gerklę, tik nužudyti vyrą jam atrodo amoralu. Žakas:

"Vos jis prisiliesdavo prie kitų moterų, jį apimdavo nesuvaldomas noras įkąsti, jį kankindavo šlykštus troškimas žudyti." 

Įdomiausias Floros pasakojimas, išoriškai šalta mergina, o viduje deganti pavydu ir aistra, tai priveda ją prie neįtikėtinų padarinių, kur nukenčia daugybė žmonių. Šiurpi ir didinga tragedija.

O gal tamsioje žmogaus žvėries esybėje troškimas žudyti tolygus troškimui turėti?"

Pradžia ir pabaiga labai geros, tikras page-turner, bet vidurys nuvilia, paprastas prancūziškas romanas apie įsimylėjėlius, nors veikėjai išlieka įdomūs, vienintelė Severina šiek tiek erzino su savo svaisčiojimais apie meilę.

1001 sąraše yra 5 E.Zola knygos, iš jų dar esu skaičiusi "Nana", kurioje pasakojimas taip pat buvo ištęstas, liko dar 3, kurios tikiuosi skaitysis su kur kas didesniu pasimėgavimu.  

#193 E.L.Doctorow - Regtaimas

2006 Edition / 256psl

"[...] pasaulis formuojasi, persiformuoja, vykstant nesibaigiančiam nepasitenkinimo procesui."

Regtaimas - fortepijoninės pramoginės muzikos stilius gimęs USA 19a. barų, naktinių klubų aplinkoje ir buvęs populiarus iki I-ojo Pasaulinio Karo, knygos įvykiai taip pat siekia tik iki šio karo pradžios.

Pagrindiniai veikėjai neturi vardų, tai tiesiog: Motina, Tėvas, Jaunesnysis Motinos Brolis, Berniukas, Tėtė ir Mergaitė. Vardus gavę istorinės asmenybės, kurios pasirodo tik epizodiškai, kaip pvz.: anarchistė Ema Goldman, magas Haris Hudinis, Froidas kartu su Jungu (dviese plaukia meilės tuneliu), modelis Evelina Nesbit; bei antraeiliai veikėjai - Sara ir Koulhauzas kuris tampa svarbiausiu tik antroje knygos pusėje.

Istorija pasakoja apie įprastą amerikiečių šeimą, kurios gyvenimas įsipina į istorinius įvykius per atsitiktinumą, kai Motina randa sode užkastą, dar gyvą, juodaodį kūdikį. Jo motina - Sara, pakviečiama apsistoti jų namuose, o tėvas grojantis regtaimą - Koulhauzas, imasi lankytis kiekvieną sekmadienį. Tai padeda šeimai keisti požiūrį į rasinius skirtumus, kurie buvo aktualūs tuo metu. Minimas ir Bukeris T. Vašingtonas, į kurį buvo žvelgiama dvejopai, nes skatino juodaodžius siekti sau gerovės per darbo jėgą, o ne švietimą.

"[...] galime tarnauti juodaodžiams, reikalaujantiems, kad jie būtų laikomi tokiais pat žmonėmis kaip baltieji [...] Bukerį T. Vašigtoną ši mintis taip pritrenkė, kad jis ėmė alpti."

Bet Koulhauzo Vokerio neaplenkia patyčios dėl rasės, jį sustabdo gaisrininkų brigada, kuri sunaikina jo automobilį. Čia ir prasideda visas veiksmas, išdidumo ir savo teisių apgynimo siekdamas Koulhauzas pradeda karą su ugniagesiais, įvykiai atveda prie jo sužadėtinės Saros mirties ir Jaunesniojo Motinos Brolio, kuris šiam mūšiui gamina bombas.

Antroji istorija pasakoja apie žydus imigrantus, vaizduojama netvarka ir purvas, kuriame jiems tenka gyventi, žmonių išnaudojimas darbo jėgai. Tėtė, Mergaitė ir Mama, kuri greitai pranyksta iš pasakojimo, kadangi už pinigus pradeda pardavinėti savo kūną (knygoje teigiama jog tai buvo daugumos moterų imigrančių likimas). Tėtės ir jo dukros gyvenimas trumpam susipina su Evelina Nesbit, kurią pakeri Mergaitės grožis. Tėtė gatvės artistas, vėliau dirba fabrike, išvykimas gan skandalingas, šeimos su vaikais užpuolami įniršusių policininkų. Bet savo gabumais ir išsigalvojęs barono titulą, Tėtė sugeba iškilti ir aprūpinti savo gyvenimą pinigais, įgyvendina savo American Dream.

Idealistinė pabaiga, kadre trys vaikai: amerikietis, žydė ir juodaodis; taikos ir pagarbos vizija.

Knyga nei patiko, nei nepatiko, pliusai nebent tokie, kad privertė pasidomėti istorija ir paklausyti atliekamo regtaimo.

#191-192 Edna O'Brien - Kaimo Mergaičių Trilogija ir Epilogas

2006 Edition / 698psl

"[...] užuot pakvietęs važiuoti kartu, jis paklausė, kur dėjau mandarinų žieveles.

-Prarijau, - atšoviau.

Mandarinų buvo tiek daug, kad norėdama juos nulupti būčiau turėjusi plušėti visą dieną."

Į 1001 įtraukta tik pirma ir antra trilogijos dalis, "Kaimo Mergaitės" 1960m. (222psl.) ir "Vieniša Mergaitė" 1962m. (260psl.), o paskutinioji "Santuokinė Mergaičių Laimė" 1964m. (176psl.) praleista. "Kaimo Mergaitės" pirma Ednos knyga, kas du metus ji išleisdavo po tęsinį, o tik 1987m. kūriniai buvo sudėti į trilogiją ir papildyti epilogu.

Tuo laikotarpiu romanas buvo uždraustas ir kai kur deginamas, kadangi vaizdavo moterų seksualinį gyvenimą, bei socialines problemas Airijos priespaudos metu. Šiais laikais tai gan nuobodi knyga, apie dvi merginas kuriuos negali gyventi be vyrų, svajingoji Ketlina ieško tikros meilės ir vienintelio vyriškio prie kurio galėtų prisirišti visam likusiam gyvenimui, o jos priešingybė Baba vis keičia draugus ir trokšta patirti gyvenimą bei jo malonumus, kuriuos turi suteikti būtinai turtingas vyras.

Pirmojoje dalyje aprašoma Ketlinos ir Babos vaikystė. Po Keitės mamos mirties (nuskęsta), ji priglaudžiama gyventi Babos šeimoje, kadangi tėvas girtuoklis ir už skolas atimamas jų namas. Abi draugės labai skirtingos, viena nuolat puolanti į  savigrauža, o kita gan laisvamaniška manipuliuotoja, bet vis tiek jos laikosi kartu. Išsiųstos mokytis į vienuolyną, po kelių mokslo metų, Babos įkalbinta, Ketlina pasiryžta prisidėti prie jos plano ir abi pašalinamos iš mokyklos. Pagrinde visą vaikystę diktuoja Baba. Dar būdama nepilnametė Keitė užmezga lengvą romaną su vedusiu vyru, nuo čia jau galima susivokti, jog ateitis joms nieko gera nežada. Abi draugės išvyksta į Dubliną, kur jų gyvenimai įgauna pagreitį ir sukasi apie vyrus, kosmetiką ir drabužius.

Antrojoje dalyje jos jau pragyvenusios Dubline dvejus metus, Ketlina dirba bakalėjoje, o Baba mokosi prekybos mokykloje (bent jau taip buvo vieną kartą užsiminta). Vis dar jaučiama konkurencija tarp merginų, jos tai pykstasi, tai taikosi. Šioje dalyje jau kur kas daugiau meilės nuotykių, nusivylimų ir t.t., viskas ko gali tikėtis iš eilinės meilės istorijos. Ketlina ir vėl prisiriša prie vedusio vyro Judžino. Čia taip pat patirsite šiokias tokias scenas kaip iš filmo - pagrobimai, šaudymai, planuojami pabėgimai nuo įkalintojų. Baba toliau linksminasi su vyrais, O Ketlina beveik 200psl. praverkšlena. Pabaigoje kelionė į Angliją.

Perskaičiau ir trečią dalį, bet čia pasidarė dar nuobodžiau, skaičiavau puslapius, kad tik greičiau baigtųsi, ne veltui ši dalis buvo nustumta į šalį ir neįtraukta į sąrašą. "Santuokinė Mergaičių Laimė" - jau pavadinimas pasako, jog kalba bus apie vaikus, santuoką, bei žinoma kaip gi be jų, meilužius. Tik kokia tai laimė spręskite patys. Pabaiga nenustebino, jau nuo pirmųjų skyrių aišku kur link nueis geriausių draugių gyvenimai.

Knyga nėra siaubinga, skaičius ir kur kas prastesnių romanų, tik tie 700psl. tokiai istorijai velniškai daug.