2006 Edition / 206psl
"Ir taip visa šitai prasidėjo, toks keistas ritmas, tapęs panašus į haliucinaciją."
Nesuprantu kas man šiais metais vyksta, kad ir kokio trumpumo, kad ir kaip išgirtą knygą paimčiau į rankas, man jos skaitymas užtrunka, o viduje lieka tuščia, nei džiaugsmo nei pykčio, taip nutiko ir su Duncker romanu. Kiek daug pagyrų ir emocijų mačiau žmonių atsiliepimuose, jau maniau perskaitysiu kas sugebės išjudinti mano protą, išgyvensiu visų veikėjų jausmus, bet ne...mane toliau valdo sąstingis, galbūt čia kaltas ir toks paprastas dalykas kaip oras, svajoju apie dienas kai pagaliau pasirodys saulė ir galėsiu kartu su katėmis išlįsti pasišildyti pirmuosiuose spinduliuose. O grįžtant prie knygos, tai ji man visai patiko, gražiai parašyta, veikėjai įdomūs, įvykiai gana netikėti ir tikrai ne su tokia meilės istorija, kokių pilnos knygos, čia meilė auga tarp skaitytojo ir rašytojo.
"[...] ji buvo galingas bangavimas po mano kojomis, nežmoniška energija, skatinanti mane žygiams."
Viskas prasideda bibliotekoje, kur bevardis istorijos pasakotojas rašo disertaciją apie romanistą Paulį Michelį, jis susižavi garbanota ir liesa it berniūkštis - Germaniste (kurios visi prisibijo, dėl šalto ir tiesmukiško būdo), jos iniciatyva po vieno susitikimo, susižavėjimas paverčiamas į santykius. Ji savo apsiskaitymu ir nenuginčijamais faktais, valdo viską aplink save, vienintelis žmogus prie kurio virsta sukalbamesnė, tai homoseksualus tėvas. Įtraukdama pasakotoją į savo pasaulį, kuriame švelnumas parodomas tik rašant meilės laiškus Schilleriui, Germanistė, nepriimdama neigiamo atsakymo, tiesiog priverčia jį leistis į kelionę, kurioje privalės išgelbėti, savo tyrinėjamą autorių Michelį, kuris seniai dėl agresyvaus elgesio uždarytas Prancūzijos beprotnamyje.
"Aš priėmiau Germanistės iššūkį, neaiškų, neapibrėžtą, neartikuliuotą, ir ji stovėjo kaip vėjo įvaizdis uosto pakraštyje ten, kur ramus vanduo lietėsi su alsuojančia jūra. Ji siuntė mane į gyvenimo nuotykį."
Šioje vietoje nesinori per daug plėstis ir aprašinėti siužetą, nes skaitymas būtų garantuotai sugadintas. Galiu pasakyti tiek, jog pasakotojas suranda Paulį Michelį, prasideda kalbos apie vienatvę, knygas ir žinoma beprotybę. Michelis dar viena įdomi knygos asmenybė, jis pristatomas kaip: atskalūnas, monstras, iškrypėlis, kuris savo romanuose aptarinėjo mirtį ir seksualumą. Tiesą sakant, turbūt vienintelis pasakotojas neturėjo ryškaus charakterio, gana blankus personažas, atsiduodantis kitų valiai.
"Jį buvo nelengva pažinti. Jį buvo sunku teisti. Jis buvo krūva atvirų lygumų ir uždarų erdvių."
Ech, kaip dabar norėčiau persikelti į Duncker aprašytą Nicą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą