"Alma Littera" jaunimo literatūros konkursas

Gerai, pradėkim nuo to, jog šia serija mane paskatino pasidomėti anksčiau perskaityta Unės Kaunaitės knyga - "Laiškai Elzei", ji sugebėjo priminti visas išgyventas paaugliškas akimirkas ir susimąstyti ar netrūko man tokios literatūros augant, galbūt, GALBŪT TADA būčiau į panašias istorijas žiūrėjus skeptiškai ir piktinčiaus kokias čia nesąmones rašo, bando mokyti kažkokių vertybių pfffff...... O (norėčiau manyti kad taip) galbūt būtų privertus, bent trumpam, susimąstyti kad bręstant, kad ir kokie skirtingi atrodytumėm, visi turim ir panašumų, ypač norą būti pripažintiems. (* Beje,

baigus šią knygą, ėjau ieškoti Martinaičio eilėraščių rinkinių, ir radau, ir turiu, ir vėliau skaitysiu.)

Taigi pasirodo "Alma Littera" daro tokį paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, dar tik antrus metus, bet daro, kur atrenkami 3 geriausi kūriniai ir jie išleidžiami knygos formatu, žinoma duodama ir pirma vieta, šiais metais laimėjo "Ir vienąkart, Riči", o kas nugalės sprendžia Lietuvos moksleiviai ir speciali komisija, pasidalinę balsus 50/50. 

Laura Varslauskaitė "Mano didelis mažas aš" 

144p.

Istorija apie Benediktą turintį dauno sindromą, augantį su nuolat verkiančia mama ir senelę kuri žiūri keistai į vaiką, nes jis nesupranta juokų, tik todėl? Knygoje vienos nakties įvykis, kai Benediktas nusprendžia pabėgti iš mokyklos karnavalo ir klaidžiodamas po parką sutinka Oskarą, kuris planuoja nusižudyti, bet apsigalvoja ir padeda berniukui grįžti namo. Tada visokie pokalbiai apie gyvenimo džiaugsmus ir nedžiaugsmus, kaip jie vienas kitą supranta, nors yra tokie skirtingi, koks Oskaras puikus, kad į Benediktą žiūri kaip į sau lygų ir panašiai ir panašiai. Viskas tiesiog random ir pilna klišių, itin Oskaro šeima, nes matot, jo tėvai buvo nuostabūs, gyvenimas nuostabus, bet staiga miršta tėvas, mama susiranda girtuokliaujantį patėvį, namuose prasideda barniai ir rankų kėlimai ir visi kaimynai juos apkalba, o paauglys nepatekęs į išsvajotą futbolo komandą užsimano nusiskandinti...Kas dar? Nieko. Laiminga pabaiga ir tiek. Nes vaikams tereikėjo išsikalbėti, kad gyvenimas virstų geresniu. Knyga nėra siaubinga, kaip gali pasirodyti iš mano aprašymo, pats rašymas nekliuvo, tik pasirodė, kad istorija ne iki galo apgalvota ir labai labai pritrūko detalumo.

Ilona Ežerinytė "Sutikti eidą"

176p.

Na, o ši istorija, prasidėjo kur kas įdomiau, pagrindinė veikėja Algė, nuolat kurianti istorijas, netgi labai relias, ir taip papildanti savąjį gyvenimą, leidžia laiką nuošalioje kavinukėje, kur pradeda stebėti moterį, kuri visada perka du puodelius kavos, bet išgeria tik vieną, ir žinoma mergaitė savo galvoje jau turi milijoną idėjų moteriškės elgesiui paaiškinti. Tik viskas negali tęstis amžinai ir vieną dieną jos abi atsiduria prie vieno staliuko, o Algė išgirsta pasakojimą kuriuo dar sunkiau patikėti, nei savomis fantazijomis, kad egzistuoja tokia anketa, kurią užpildžius ir išsiuntus, gausi geriausią draugą, tik vienas bet, draugas po mėnesio prapuls. Įdomu, ar ne? Gaila, maždaug šioje vietoje intriga dingsta, nes mergaitė užsimano vaikino (o buvo perspėta, kad tai rizikinga, nes lieki įskaudintas), ir tą pačią dieną jos gyvenime atsiranda du berniukai, du labai skirtingi berniukai ir žinoma vienas yra tikras, o kitas atkeliavęs eidas. Skaitytojai pagal idėją turėtų iki pabaigos spėlioti kas yra kas, deja atsakymas per daug akivaizdus ir skaityti pasidaro kiek nuobodoka. Aij, ir pabaiga kažkokia chaotiška. O šiaip +++ už fantastikos panaudojimą ir super močiutę.

Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

192p.

"Liko tik šie metai, paskutiniai. Metai muzikinių kančių. Necyptelėsiu. Bet po jų viskas bus baigta. Tada išgraužkit, smuiko nė į rankas nepaimsiu. Užkišiu į tolimiausią kampą, tetrūnija. Išsitrauksiu gal gilioje senatvėjė, savo anūkams ir pražilusiai žmonai parodysiu, kad turiu tokį daiktą ir net moku juo groti. Ir jie sužinos, kad dėl to kalta mano mama."

Susipažinkit 15 metų Balys Belekas, taip sakant ryžas, šlakuotas ir nė velnio nepopuliarus, nenustojantis groti smuiku, vien iš neapykantos mamai. Labai normali šeima, tik tėvas šiek tiek niūrokas ir uždaras, bet jis kriminalistas, tai viskas suprantama. Gyvenimas eina įprastai, tik visi žinome, kad istorijoje turi pasirodyti naujas mokinys, kuris pakeičia pasakojimą, taigi dabar pristatau Ričardą - Ričį, super sexy bičą su motoroleriu, kuris nekreipia dėmesio į super sexy klasės panas. Ne, tai nebuvo draugystė iš pirmo žvilgsnio, jiems prireikė laiko, bet vis tiek likimas juos suvedė. Knygoje rašoma, kaip troškimas pritapti, būti pripažintam, peržengia ribas, kaip pasiduodama žmogaus įtakai, kuris tavo manymu yra už viską geresnis. Iš visų trijų, tikrai geriausias kūrinys, atviriausiai vaizduojantis paauglių išgyvenimus. Beje, kad ir koks tobulas atrodytų tavo draugas, niekada nežinai kas dedasi jų galvoje, visos šeimos nelaimingos savaip. Įtraukianti istorija, kurios nenorėsit paleisti, kol nepasieksit pabaigos ir neišsiaiškinsite kaip viskas baigiasi, o dar ta trumpa Poderių šeimos tragedija...

Vaiva Rykštaitė - Ugnikalnio Deivė ir Džonas iš Havajų

64psl / Nieko Rimto

Pamačius šios knygos viršelį anonse, jau žinojau, kad ji atsidurs mano rankose tik pasirodžius knygyne. Labai labai didelis pliusas iliustratorei Viktorija Ežiukas, kurios darbai taip pritraukdavo dėmesį, jog negalėdavau atitraukti akių neišnagrinėjus kiekvieno piešinio iki smulkiausios detalės, o spalvų gama tokia TOKIA, kad norėjosi juose apsigyventi, bet nepamirškim  - istorija apie Havajus (kur taip pat norėčiau bent truputėlį pagyventi), ar tiksliau Havajų atsiradimo istorija.

Pasakojimas gaivus, spalvingas ir itin švelnus, nepaisant to, jog visi įvykiai prasideda nuo to, kad Pelė (tariama kaip Nelė) iš pavydo seseriai Bangai, sudegina visas salos trobeles, bet užtad gimsta margas Havajų salynas, su kerinčiais flamingais, kurių šauksmai suteikė žuvelei vardą -  Humuhumunukunukuapuaa. 

"Užsimerkite ir įsivaizduokite, kaip pučia vėjas. Taršo plaukus, kutena nosį, gal net vienas kitas šiurpuliukas perbėga nugara. Vėjas šiltas, drėgnas, kvepia pajūriu ir kokosais.[...]Visur aplink mėlyna mėlyna: mėlyna kairėje, mėlyna dešinėje, mėlyna viršuje, mėlyna apačioje! Net nežinotum, kur čia dangus, o kur vanduo, jei ne kartais vandenyne sužibančios delfinų keteros ir ant ryklių pelekų atsispindintys saulės spinduliai."

Tai magiškas pasakojimas apie hula hula šokio atsiradimą, apie pirmąjį bangletininką ir apie Džoną nuo paauglystės įsimylėjųsį Ugnikalnio Deivę. Skaitydama nesvarsčiau kiek čia mitologijos, kiek pačios autorės išmonės, tiesiog mėgavausi tekstu, kurio galėjo būti šiek tiek daugiau, nes pabaigoje jis tiesiog nutrūksta, lyg būtų iš knygelės išplėšti paskutinieji puslapiai. Negražu taip daryti. Todėl tikėsiuos ir labai lauksiu tęsinio pasirodymo.

P.S. rytoj 09.23 Kauno centriniame knygyne 18h vyks pristatymas!

# 215 Jonathan Swift - Guliverio Kelionės

2006 Edition / 267psl

"[...] yra pastebėta, kad juo žmonės didesni, juo jie žiauresni [...]"

Grįžau grįžau grįžau, po 5 mėnesių miego vėl pradedu rašyti, knyga perskaityta senų seniausiai, o po jos dar daugybė kūrinių, bet prisėst ir rašyt nesugebėjau ir kuo ilgesnė buvo pertrauka tuo sunkiau sumegzt sakinius, bet aš NORIU rašyti, galėčiau dabar išvardint visą sąraša priežasčių kodėl to nedariau, bet gal geriau nereikia, nes vėl galiu kažkur 'nuplaukti' ir rasti pašalinių užsiėmimų. Įsivaizduokit, buvau taip nusivylus savo 'kūrybišku' gyvenimu, jog kūriau idealiąją save Sims 4, bet net ten susimoviau, sunkiai dirbau, iš namų neišeidavau ir tai išmetė iš darbo, ką išmeta iš darbo žaidimuose? Ummmm apie ką aš čia? Tiesa, turėjau ir porą realių progų pasidžiaugti, mano apžvalgos persikėlė ant TIKRO popieriaus, galiu jas apčiupinėti, pajausti, glostyti akimis, jau toks saldus jausmas, bet po to grįžti iš svajų ir pameni jog blog'as tai paliktas, o kas tas 1001 sąrašas??? Ir nebežinai ko griebtis, viskas skubu, visko reikia greitai, dabar ir čia, ir vis lieki pradiniame taške. Todėl šią akimirką, kaip naujokė, renku po vieną kitą žodį klaviatūroje ir nesikelsiu kol nepabaigsiu "Guliverio Kelionių" apžvalgos, ko aš čia ir atėjau.

"[...] jei žmogus nedėkingas savp geradariams, tai jis dar mažiau geras tiems, kurie jo nešelpė, vadinasi, jis yra visų žmonių priešas ir todėl nevertas gyventi."

Pradėsiu nuo to, jog knygos apimtis man buvo staigmena, maniau kad tai 2 istorijos ir viskas, liliputai, milžinai ir baigta, o pasirodo Lemuelis Guliveris buvo iškeliavęs keturis kartus, užtruko nei trumpai, nei ilgai, tik beveik 17 metų, per kuriuos sukurpė pačius fantastiškiausius pasiaiškinimus žmonai, kodėl nebuvo namie. Greičiausiai aptarsiu tik pirmuosius du pasakojimus, nes 3 ir 4 pasirodė gan nykoki ir labiau priminė seno žmogaus bambėjimą kaip viskas negerai, kokia neteisinga valstybė, kaip niekam nerūpi tautos gerovė, kokie kvaili valdžioje, o kaip aš viską pakeisčiau ir blah blah blah, lygiai tas pats nepasitenkinimas kaip ir šiais laikais, pakankamai išgirstu gatvėje, televizijoje, todėl dar apie tą patį skaityti nebuvo jokio noro. Žinoma knygoje rasite mokslininkus kurie bando iš agurkų ištraukti saulės šviesą, skraidančią salą, žmones arklius - ygagus ir pan. ir pan., kad ir kaip smagiai tai skambėtų, satyra buvo užgožta labai akivaizdžia kritika, kurios man, kaip klasikiniame kūrinyje, norėjosi kiek subtilesnės.

"[...] visi žinojo, kad juo daugiau aukštinama valdovo malonė, juo bausmė žiauresnė ir auka nekaltesnė."

Pirmoji dalis: Liliputija. Manau visi puikiai žino pradžią, laivas sudūžtas, Guliveris pabunda pririštas ir apsuptas mažų žmogeliukų, kurie negali patikėti jog tokie dideli padarai egzistuoja žemėje ir iškart nusprendžia jog jis nukrito iš paslaptingojo mėnulio. Pats Lemuelis nepasimeta, jis greitai išmoksta vietos kalbą ir įsitraukia į absurdišką karą tarp dviejų salų, kurių pagrindinis nesutarimas dėl kiaušinių valgymo ypatumų. Ir tiesiog viskas, karas karas, apgavystė, imperatoriaus žiaurumas (o kada jie nebūna žiaurūs?), nes vaje net nedėkingumas baudžiamas mirtimi, dar keli smagūs epizodai kai gyvenimo realijos taip išpučiamos, kad Swift'o rašymas išspaudžia šypseną suradus ir šių dienų analogą. O kas daugiau? Guliveris pabėga, porą mėnesių pasidžiaugia gyvenimu, iškeliauja ir vėl patenka į 'nelaisvę'. Antroji dalis: Milžinai. Šis pasakojimas man patiko labiausiai, kažkaip jaučiu kad "Guliverio Kelionėmis" mėgavausi dėl visai priešingų priežasčių, nei to norėtų autorius, satyrą skaičiau skubotai, tik vaizdiniai stabdė mane, nes kas nenorėtų pamatyti katės 3 kartus didesnės už jautį? O tiksliau kas nenorėtų tokios turėti? Taigi šita dalis labiausiai exciting, milžiniški gyvūnai, Guliverio pasirodymai turguje, mūšiai su musėmis ir vapsvomis ir dar karaliaus idėja savam krašte 'užveisti' mažus žmones, veiksmas veiksmas veiksmas! Bet taip kažkaip viskas pasibaigia, be fanfarų ir fejerverkų...

"Tie nelaimingi žmonės patarinėjo valdovams rinktis savo artimaisiais vyrus, išmintingus, gabius ir dorus; pratinti ministrus žiūrėti tik krašto gerovės; duoti dovanas vien už gerus darbus ir didelius nuopelnus; mokyti valdovus derinti jų pačių reikalus su visos tautos reikalais; įstaigoms ieškoti labiausiai tinkamų darbininkų; ir imtis dar daugelį kitų panašių nesąmonių, niekados neatėjusių į galvą sveiko proto žmonėms."

#214 Joyce Carol Oates - Black Water

2006 Edition / 160psl

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama gyvenimą, kaip tik jį prarado. Pasirodo daugumai amerikiečių ši istorija žinoma, tad pabaiga jų nenustebino, kadangi rašytoja sėmėsi įkvėpimo iš realių įvykių, tik kad sumanė viską papasakoti, Senatoriaus Ted Kennedy, keleivės lūpomis. Visi 160 puslapių praktiškai apie tą patį, prisiminimai - dabartis - senesni prisiminimai - dabartis, tai įsuka į vieną ratą, kuris beskaitant pradeda nusibosti, nieko naujo nepasakoma, tik iš lėto artėjama prie kulminacijos, nuskęs ji ar ne. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, naudojamas sąmonės srautas, bet kaip jau minėjau tas uždaras pasakojimo ratas išvargina ir pabaigoje porą kartų užsnūdau, kol sugebėjau pasiekti paskutinį knygos lapą.

"There is no such thing as 'my' generation, Senator. We're divided by race, class, education, politics - even sexual self-definition. The only thing that links us is our-separateness."

Liepos 4-osios šventėje, Kelly susipažįsta su Senatoriumi, abu iškart pajaučia trauką vienas kitam, nesvarbu jog jis gerokai vyresnis, turi žmoną, vaikų, bet ji jaučia, kad šis žmogus pasirūpins ja. Artėjant vakarui įvykiai susiklosto taip: Kelly sėda į automobilį su girtu ir vis dar geriančiu savo susižavėjimo objektu, nesvarbu ir tai, jog ji pati dvejoja dėl savo veiksmų, bet kaip sakoma "gyveni tik kartą" (labai ironiška novelės atžvilgiu). Jie važiuoja, važiuoja, pasuka ne tuo keliu, pasiklysta ir su visu automobiliu nulekia į tamsų, kanalizacija atsiduodantį, vandenį. Tada Senatorius pasirūpina ja taip, kad atsispyręs su kojomis nuo Kelly kūno, lengvai išsilaisvina, jos rankose palieka vieną batą ir išneria vandens paviršiuje, kur visiškai "pamiršta" skęsti paliktą vakaro pramogą. Visi įvykiai gal ir užėmė 20 puslapių, o likę 140 - merginos haliucinacijos, prisiminimai ir keliasdešimt frazių: and she died. No.

"And then the water out of nowhere flooding over them. Over the hood of the car. Over the cracked windshield. Churning in roiling waves as if alive, and angry."

Geriausiai šią novelę galėčiau palyginti su klausomu pasakojimu, kai pradžia atrodo įtraukianti ir tu įdėmiai klausaisi, bet tada žmogus leidžiasi į įvairius išvedžiojimus ir tu tebegirdi blah blah ir blah blah blah, retkarčiais maloniai palinksėdamas, lyg vis dar klausytum.

#213 Philip K. Dick - Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?

2006 Edition / 175psl

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti mergina!? Įtempto siužeto, Riko Dekardo, nuotykiai apleistoje žemėje, jis vienas iš nedaugelio žmonių pasilikusių planetoje, po to kai iš dangaus pradėjo kristi negyvos baltos pelėdos. Viskas šiame pasaulyje išmirę, fauna ir flora vis retėja, gyvūnija tik pakaitalai, o tikrieji išgyvenę, sunkiai įperkami. Čia viešpatauja tyla ir šiukšlės, čia Rikas pasiryžta atjungti 6 pavojingus androidus, kad pagaliau įsigytų gyvą pamainą savo elektrinei aviai.

"Atvirai kalbant, niekas šiandieną neprisiminė, dėl ko prasidėjo karas ir kas jį laimėjo - jei apskritai kam nors pavyko pasiekti pergalę."

Pasakojime sekami du žmonės: jau minėtas Rikas Dekardas ir "kopūstgalvis" Džonas Isidoras, vienas medžioja androidus, kitas suteikia jiems prieglobstį. Pradžioje nelabai supratau už ką juos reikia nužudyti, jie tiesiog pabėgo nuo žmonių Marse, bet žinoma, čia turbūt man vienai nešovė į galvą, kad pabėgimas reikalavo aukų. O tuos andrus dar ir nėra taip lengva aptikti, jie atrodo visiškai kaip žmonės, jokio robotiškumo, todėl pasitelkiama empatijos testo pagalba, o kas dar įdomiau, jog kai kurie androidai yra su įmontuotais netikrais prisiminimais ir jie patys mano esantys žmonės. Netgi prieinama prie tokio įvykio, kai Rikas mąsto ar pats nebus robotas, tai viena iš geriausių knygos vietų, sakinius skaitai su nekantrumu, kad tik greičiau greičiau sužinočiau tiesą, och kiek emocijų ir nerimo!

"Svetainėje Irana skubiai įjungė emocijų projektorių; moters veidas spinduliavo pasitenkinimą, užliejusį ją tarsi mėnulio pilnaties sukelto potvynio banga."

Na, o Džonas Isidoras tai lyg atsvara Dekardui, pamatome ką gauname, kai žmogų paveikia radiacija, todėl jam uždrausta palikti Žemę. Naivus ir vienišas veikėjas, nekeliantis gyvenimui jokių klausimų. Jo istorija nėra labai kažkokia ypatinga, tiesiog tiki jog žmogus 23h, be pertraukų, gali vesti radijo laidas, pasinėręs į tuometinę. žmones suartinančią, religiją ir visaip bando išlaikyti "draugus" androidus, bet pamiršta jog, su jais, negali pasidalinti sava empatija ir tai jam, kiek įmanoma "kopūstgalviui", praveria akis. Toks epizodiškas ir lieka susipažinimas su Isidoru.

"Žemėje knygomis daugiau niekas nesižavi. Jų pilna bibliotekos; iš ten ir gavome saviškes - kontrabandininkai jas tiesiog nugvelbia ir išsiunčia automatine raketa į Marsą."

Iki vidurio labai labai labai labai puiki knyga, kaip man ji patiko! Bet po to... visa pabaiga skubota, viskas kažkaip per lengvai išsinarplioja... gaila, nes maniau, jog jau turėsiu šių metų favoritą... pabaiga.

#212 Jonathan Franzen - Pataisos

2006 Edition / 589psl

"O jei pasaulis nesuderinamas su jo tikrovės versija, vadinasi, pasaulis žiaurus, blogas ir šlykštus, pataisos namai, o jis pasmerktas baisiai vienatvei."

Gigantiška knyga apie vienos šeimos sėkmes ir nesėkmes, pastarųjų žinoma buvo kur kas daugiau. Taip, pradžioje apie patį knygos pavidalą: milžiniška. Po darbo, keliaudama namo autobusu, mėgstu paskaityti, vis greičiau pralekia tos, iš tiesų ne tokios jau ir ilgos, 20 minučių, bet vis tiek geriau nei beprasmiškai spoksoti pro langą ir jausti kaip snaudulys bando mane įveikti, taigi knyga prablaško, deja šios nesinorėdavo išsiimti iš kuprinės (kurioje daugiau nei pusė vietos užėmė šis šeimyninis epas), tiesiog jausmas jog rankose laikau enciklopediją. Jei neklystu, teko girdėti, kad toks "Pataisų" formatas pasirinktas, nes pirkėjai labiau vertina plytas, nei plonesnes ir patogesnes knygas.

"Sent Džude buvo perkūnijų metas. Oras trenkė meksikietišku smurtu, uraganais ar valstybės perversmais."

Nepaprastai sunku pradėti pasakojimą apie šią knygą, dažniau tokia problema iškyla kai kūriniai tesiekia 200 puslapių, kuo trumpesni tuo sudėtingiau rasti ką pasakyti, o čia beveik 600psl ir nežinau nežinau... tiek, kad Franzen'o pasakojimas tikrai įspūdingas, sakiniai žavi, palyginimai užburia, tik retkarčiais jo "užsiplepėjimas" išsunkia skaitymo jėgas, bet nieko, galima su tuo susigyventi. Taigi knyga apie tėvus ir tris jų vaikus, apie visus jų klystkelius, apie sugrįžimą namo paskutinėms Kalėdoms. Laipsniškai atskleidžiama visų veikėjų gyvenimo vingiai, paslaptys ir norai, kiekvienas trokšta pataisų, tik neranda tinkamo kelio joms pasiekti, todėl neišvengiamai viskas klostosi ne vien į gerąją pusę (bet tuo įdomiau skaitytojui). Tėvai, Alfredas ir Inida, nusistovėjusios klišės, motina draugams vaizduojanti vaikus geresnius nei jie yra, o pati nusivylusi, sauganti ir kaupianti kiekvieną smulkmeną namuose, kol tuose beveik nelieka laisvos vietos, renkanti nuolaidų kuponus, bet niekada jų nepanaudojanti; Alfredas - piktas ir rimtas tėtė, slepiantis savo meilę, dienas leidžiantis krėsle, kol jo asmenybę pradeda naikinti alzheimeris ir veikiamas paranojinės psichozės įsitraukia į pokalbius su gyvu šūdu.

"Liga pažeidė nuosavybės jausmą. Šios drebančios rankos priklauso tik jam, bet jos jo nebeklauso. It išdykę vaikai. Neprotingi dvejų metukų mažyliai, ištikti savanaudiško irzulio priepuolio. Kuo griežčiau jis jiems nurodinėja, tuo menkiau jie klauso ir tuo bjauresni, tuo nesuvaldomesni darosi."

Trys vaikai: Garis, Čipas ir Deniza, visi savaip susimovę gyvenime. Garis, engiamas žmonos turtuolis, piktinasi jog turtingi žmonės neatrodo ir nesielgia kaip turtingi, slapčia išgerinėja ir bando išsiaiškinti ar serga depresija ar ne. Iš visų veikėjų man jis patiko mažiausiai, pasipelnęs tėvo patentu, reikalauja iš motinos pinigų už kiekvieną nupirktą smulkmeną, galvoje tik kaip kitur perkraustyt tėvus ir kaip parduoti jų namą, kol žymiai nenukrito vertė. Turbūt emociškai pats šalčiausias iš trijulės. Čipas, nevykėlis, seseriai prasiskolinęs, dėstytojas, pareigas praradęs dėl romano su studente, labiausiai šeimos atstumtas, bet tuo pačiu labiausiai mylimas. Po eilinių, neilgai trukusių santykių, su meilužės vyru įsivelia į nešvarų biznį pinigams išvilioti, persikrausto į Vilnių ir vadovauja internetiniam puslapiui lithuania.com, siūlydamas investuotojui iš JAV už 100$ pervadinti gatves, o už 25000$ visą miestelį, jo pasirinktu vardu. Atrodytų, jog vyriausioji virėja, šeimos jaunėlė Deniza, turi "normaliausią" gyvenimą: vedybos, ramios skyrybos, sėkminga karjera, malonus darbas, bet ne...jai pritrūksta pojūčių, užmezga du romanus, dėl kurių, viską ką per daugelį metų kūrė, sugriauna. Bet knyga ne veltui pavadinimu "Pataisos", kaip stebėjote kelią žemyn, taip galėsite žiūrėti ar sugebės veikėjai atsitiesti ar ne.

"Gatvėje netoli oro uosto mačiau, kaip senis nušovė arklį. Baltijos žemėje tuo metu buvau praleidęs apie ketvirtį valandos. Sveiki atvykę į Lietuvą."

Knyga nepatiko amerikos lietuviams, kai kuriems lietuviams taip pat ne, bet aniems ypač. Franzen'as buvo kviečiamas apsilankyti Vilniuje, kad įsitikintų jog kraštą pavaizdavo visiškai nerealų (aha, kadangi romanai visada būna realistiški), kad čia gera gyventi ir niekas gatvėje iš pravažiuojančių automobilių nešaudo. Turbūt žmonės pernelyg pasineria į skaitymą, jei sugeba taip išpūsti šį reikalą, visoje knygoje pasakojimai apie Lietuvą gal ir sudaro 5 puslapius, prisiminkite kad dar lieka 584psl, kurie atsveria tuos menkus kelis puslapius ir šalis išnyksta atmintyje. Tik atminkite jog JAV valdžią turi tas, kas valdo pinigus, o Lietuvoje kas valdo ginklus.

"Jis nebuvo godus, nebuvo pavydus. Bet be pinigų buvo ne žmogus."

Pikti žmonės su galimybe pasitaisyti.

#211 Samuel Beckett - Molojus

2006 Edition / 226psl

"Tada grįžau namo ir parašiau: Dabar vidurnaktis. Lietus čaižo langų stiklus. Tai nebuvo vidurnaktis. Nelijo."

Su Beckett'o kūryba pirmą kartą teko susipažinti kažkur prieš 5-6 metus, nebuvau sužavėta, bet ir nelikau pernelyg nusivylusi, dabar pasitaikius progai pratęsti pažintį su šiuo rašytoju iš dalies apsidžiaugiau, nes jau kuris laikas galvoje sukosi idėja dar kartą perskaityti "Belaukiant Godo", maniau jog šįkart skaitymas suteiks daugiau malonumo, juk tiek laiko prabėgo, jaučiuosi pakankamai suaugusi suprasti S.Beckett'ą, įveikus "Molojų" teko pripažinti, kad aš vis dar jam nepasiruošusi. Tekstas sunkus, painus ir dažnai atrodė be logikos, lyg bet kokie žodžiai sumesti į krūvą. Siužetas nenuspėjamas (kas atrodytų pliusas), bet kad tie veikėjai ir įvykiai atsiranda iš niekur. Skaitymo nei kiek nepalengvina ir pirmoji knygos dalis apie Molojų, 115 puslapių su 4 pastraipomis, vientisas labai ilgas tekstas, o padėjus į šalį knygą, sunku rasti vietą kurioje vėl pradėti skaitymą. Antroji dalis apie Moraną paprastesnė teksto išdėstymo požiūriu, bet ne pačiu turiniu. "Molojus" - pirmoji trilogijos dalis, tad ateityje dar nusimato "Malonas Miršta" ir "Neįvardijamasis", kurios taip pat įtrauktos į 1001 sąrašą, kažkada jas skaitysiu su intriga ar bus atskleista daugiau apie šią keistą istoriją, bet taip pat žvelgdama su dideliu nepasitikėjimu būti dar labiau suklaidintai.

"Mano gyvenimas, mano gyvenimas, kartais aš apie jį kalbu kaip apie baigtą reikalą, kartais kaip apie tebesitęsiantį pokštą, ir klystu, nes jis jau baigės ir sykiu dar trunka..."

Pirmoji dalis: Molojus, mamos kambaryje, nesupranta kaip jame atsidūrė, absoliučiai dėl nieko nėra tikras, aprašinėja kelionę pas tą pačią motiną, kuri jį vadina Danu (nors tai ne jo vardas), o jis ją vadina Mag (nors tai greičiausiai ne jos vardas), visas pasakojimas tai žaidimas su teigimu-neigimu, vieną akimirką sakoma vienaip, kitą - atvirkščiai, tad nesiruoškite suprasti kas kaip yra. Tad Molojus keliavo, keliavo su ramentais, keliavo praktiškai nevažiuojančiu dviračiu, jis ėjo, šokinėjo, šliaužė ant pilvo, šliaužė ant nugaros, kol pateko į pamiškės griovy, kuriame ir baigė pasakojimą. Žinoma kelyje jis neišvengė nuotykių: suimtas nes ilsisi ne kaip visi "normalūs" žmonės, suvažinėja šunį (kurį ir taip vedė užmigdyti), neapibrėžtam laikui apsistoja pas mirusio šuns šeimininkę, kuri pirmą dieną laiko Molojų užrakintą ir pan. ir pan., kol prieiname prie ilgo svarstymo apie akmenų čiulpimą ir kaip juos išdėstyti kišenėse, kad kiekvieną kartą papultų dar nenaudotas. Sėkmės skaitant.

"Tačiau aš nebuvau sukurtas didžiulei sunaikinančiai šviesai, man buvo skirta tikrai maža lempelė ir didelė kantrybė, kad ja apšviesčiau tuščius šešėlius."

Antroji dalis: agentas Žakas Moranas, gauna neaiškią užduotį, lyg ir surasti Molojų, o ką toliau daryti nepasakoma, išvykti privalo kuo greičiau, kartu pasiimdamas sūnų, taip pat Žaką. Kas atrodė kaip įprastesnė istorija, netrukus virsta tokia pačia keista kaip ir pirmoji. Neklausantis sūnus, kuriam vis aiškinama kokį dviratį nupirkti, vėliau atvirkštinis nurodymų priėmimas, tėvas sako į dešinę, Žakas suka į kairę, ir tai ne tyčinis nepaklusimas, o tiesiog suvokimas, kad taip ir turėjo padaryti. Moranas amžinai svarsto kaip išlaikyti sūnų šalia savęs, bet kai tas jį palieka, tegalvoja apie Žako pasiimtą paltą. Po to tiesiog bastymasis po apylinkes, kol Moranas pradeda priminti Molojų ir suabejoji ar tai ne tas pats asmuo: nevalgantis, nevaldantis vienos kojos, per smarkų lietų keliaujantis pasiremdamas skėčiu. Iš aprašymo atrodytų gan paprastas tekstas, bet taip nėra, tiesiog jau net nežinau ką paminėti, mintys šokinėja panašiai kaip romane, sudėtinga išreikšti visą keistumą kurį patyriau skaitydama. Tiesa, galiausiai Moranas, nieko nenuveikęs ir pamiršęs ką su tuo Molojum turėjo padaryti, grįžta namo, įsigyja ramentus ir dar labiau supanašėja su savo ieškotu asmeniu. Sėkmės skaitant.

"Aš jau nebeištversiu būti žmogumi, nebemėginsiu juo būti."

Manęs neapleidžia jausmas, jog visuose Beckett'o kūriniuose herojai, tai žmonės - ne žmonės, susidarė įspūdis, jog tai tiesiog irstantys, pūvantys kūnai, kurie neturi nieko žmogiško, jie egzistuoja tik sau, po truputį nykdami. Todėl pabaigai turiu nuostabią iliustraciją iš Spongebob Squarepants, kuri puikiai atspindi mano galvoje matomus S.Beckett'o sukurtus personažus (aš čia visiškai rimtai):

"Šypsenos - labai gražus dalykas, labai padrąsinantis, tačiau joms reikia šiokio tokio atstumo."

#210 Patricia Duncker - Haliucinuojantis Foucault

2006 Edition / 206psl

"Ir taip visa šitai prasidėjo, toks keistas ritmas, tapęs panašus į haliucinaciją."

Nesuprantu kas man šiais metais vyksta, kad ir kokio trumpumo, kad ir kaip išgirtą knygą paimčiau į rankas, man jos skaitymas užtrunka, o viduje lieka tuščia, nei džiaugsmo nei pykčio, taip nutiko ir su Duncker romanu. Kiek daug pagyrų ir emocijų mačiau žmonių atsiliepimuose, jau maniau  perskaitysiu kas sugebės išjudinti mano protą, išgyvensiu visų veikėjų jausmus, bet ne...mane toliau valdo sąstingis, galbūt čia kaltas ir toks paprastas dalykas kaip oras, svajoju apie dienas kai pagaliau pasirodys saulė ir galėsiu kartu su katėmis išlįsti pasišildyti pirmuosiuose spinduliuose. O grįžtant prie knygos, tai ji man visai patiko, gražiai parašyta, veikėjai įdomūs, įvykiai gana netikėti ir tikrai ne su tokia meilės istorija, kokių pilnos knygos, čia meilė auga tarp skaitytojo ir rašytojo.

"[...] ji buvo galingas bangavimas po mano kojomis, nežmoniška energija, skatinanti mane žygiams."

Viskas prasideda bibliotekoje, kur bevardis istorijos pasakotojas rašo disertaciją apie romanistą Paulį Michelį, jis susižavi garbanota ir liesa it berniūkštis - Germaniste (kurios visi prisibijo, dėl šalto ir tiesmukiško būdo), jos iniciatyva po vieno susitikimo, susižavėjimas paverčiamas į santykius. Ji savo apsiskaitymu ir nenuginčijamais faktais, valdo viską aplink save, vienintelis žmogus prie kurio virsta sukalbamesnė, tai homoseksualus tėvas. Įtraukdama pasakotoją į savo pasaulį, kuriame švelnumas parodomas tik rašant meilės laiškus Schilleriui, Germanistė, nepriimdama neigiamo atsakymo, tiesiog priverčia jį leistis į kelionę, kurioje privalės išgelbėti, savo tyrinėjamą autorių Michelį, kuris seniai dėl agresyvaus elgesio uždarytas Prancūzijos beprotnamyje.

"Aš priėmiau Germanistės iššūkį, neaiškų, neapibrėžtą, neartikuliuotą, ir ji stovėjo kaip vėjo įvaizdis uosto pakraštyje ten, kur ramus vanduo lietėsi su alsuojančia jūra. Ji siuntė mane į gyvenimo nuotykį."

Šioje vietoje nesinori per daug plėstis ir aprašinėti siužetą, nes skaitymas būtų garantuotai sugadintas. Galiu pasakyti tiek, jog pasakotojas suranda Paulį Michelį, prasideda kalbos apie vienatvę, knygas ir žinoma beprotybę. Michelis dar viena įdomi knygos asmenybė, jis pristatomas kaip: atskalūnas, monstras, iškrypėlis, kuris savo romanuose aptarinėjo mirtį ir seksualumą. Tiesą sakant, turbūt vienintelis pasakotojas neturėjo ryškaus charakterio, gana blankus personažas, atsiduodantis kitų valiai.

"Jį buvo nelengva pažinti. Jį buvo sunku teisti. Jis buvo krūva atvirų lygumų ir uždarų erdvių."

Ech, kaip dabar norėčiau persikelti į Duncker aprašytą Nicą...

#209 Viktor Pelevin - Vabzdžių Gyvenimas

2006 Edition / 191psl

"[...] ir prieš vėl pradėdamas stumti į priekį mėšlo rutulį, akimirką spėji pajusti, koks mįslingas ir neperprantamas yra gyvenimas ir tik kokią mažutę jo kruopelę mes vadiname šiuo vardu."

Knyga žadėjusi naują ir šmaikštų požiūrį į žmones, kuris turėjo nustebinti ir priblokšti, man paliko tik blankų įspūdį, kuris su laiku visai pranyks atmintyje. Žmonės vabzdžiai arba žmogiški vabzdžiai, kiekvienas įstrigęs savajame gyvenimo rate, be jokių laimės perspektyvų, tik su neaiškiu ir ilgu keliu į nušvitimą. Čia žmonės įkūnija tai tarakonus, skruzdes, tai uodus ar drugius, vabzdžio pavidalas nėra pastovus, jis kinta pagal charakterio bruožus ir pasirinktus ateities užmojus, nesvarbu jei gimei skruzde, pakaks užtektinai užsispyrimo ir virsmas muse garantuotas. Šie vabzdžiai, kaip ir žmonės, ieško geresnio gyvenimo, ištrūkimo nuo slegiančios kasdienybės, kuri mus laiko vietoje ir trukdo pasiekti visišką pilnatvę ir pagaliau suvokti: kas aš esu?

"Kam nors kitam labai lengva papasakoti, kaip reikia gyventi ir ką veikti. Aš bet kam viską paaiškinčiau. Ir net parodyčiau, prie kurių ugnių skristi ir kaip. O kai tą patį reikia daryti pačiam, sėdi vietoje arba skrendi visai į kitą pusę."

Knygoje sutinkame ir sekame įvairių vabzdžių gyvenimus, pirmuosiuose puslapiuose trijų uodų: Arnoldo, Artūro ir užsieniečio Semo, istorijos pradžia; kalbos apie keliones, Puškiną ir pirmasis odekolono paragavimas. Semo pažintis su muse Nataša, tik viena iš visų vaizduojamų klišių, kurių kupina knyga, Nataša, nusivylusi gimtuoju kraštu, siekia amerikiečio Semo dėmesio, tikėdamasi jog jis ją išgelbės ir išvykdamas pasiims kartu į visų galimybių šalį, čia pat atsiranda ir tautos grynumo gynėjas, pasipiktinęs situacija, juk negalima dviems svetimšaliams būti kartu, tik savas su savu. Netoli jų du šūdvabaliai, tėvas ir sūnus, ridenantys mėšlo rutulius ir gvildenantys įvairias temas: kaip tapti skarabėjumi, iš kur tas rutulys kurį gauna kiekvienas vabalas, kaip jį įžvelgti, galiausiai prieinama išvada, jog gyvenimas - tiesiog sukimasis ant mėšlo kamuolio. Pakilęs nuo žemės, drugys Mitia svarsto apie šviesą, kaip ją pasiekti, kol galiausiai pamato, kad ji visada buvo jo viduje, tik neatrasta. O po žemėmis, paklausęs draugo patarimo, jog norint pasiekti viršų, reikia babkių, kasinėjasi tarakonas Serioža. Taip visi ir gyvena, spręsdami savo lemtį ir saugodamiesi milžiniškų batų, kurie kėsinasi juos sutraiškyti.

"O tu žinai, kas yra kalcio cianamidas? Du šimtai gramų karvidei? Arba kai uždaroje mėšlidėje išpurškiama galežies sulfato, o išskristi jau per vėlu? Dvi mano draugės taip žuvo. O trečią, Mašenką, apipylė chlorkalkėmis. Iš sraigtasparnio. Prancūzų kalbos mokėsi, kvaiša... Sakai, vabzdžių teisės?"

Mačiau V.Pelevino "Vabzdžių Gyvenimas" dažnai lyginamas su Kafka, bet nieko panašaus, Kafkos kūrinyje suvokiamas ir aplinkinių pastebimas virsmas, o Pelevino istorijoje, veikėjai šokinėja nuo vieno pavidalo į kitą, tai jie mažyčiai, tai žmonės, o kartais lyg peraugę vabzdžiai. Gvildenamos idėjos turėjo atspindėti sovietinio žmogaus likučius (ar panašiai), bet tai tie patys stereotipai, kurių galima rasti šiandieną, ir kurie gyvuos dar tikrai ilgą laiką.

#208 Johann Wolfgang von Goethe - Vilhelmo Meisterio Mokymosi Metai

2006 Edition / 543psl

"Žinai tu šalį? Žydinčiame klony

Ten apelsinai juokiasi raudoni,

Mėlynė šviečia ištisus metus

Ir lenkias mirtai lauras išdidus.

Ar tu buvai ten?

O, greičiau! Tenai

Gyvenčiau aš, brangusis amžinai.

Pažįsti tu namus? Pro kolonadą

Tave į puošnią salę laiptai veda,

Ir marmuriniai statulų veidai

Tarytum klausia: ko taip nuliūdai?

Ar tu buvai ten?

O, greičiau! Tenai,

Globėjau mano, likčiau amžinai.

Kalnuos matai tu siaurą takeliuką?

Paklydęs mulas slenka ten pro rūką.

Siaubingai šnypščia slibinas urve,

Ir veriasi bedugnė prieš tave.

Ar tu buvai ten?

O, greičiau! Tenai

Norėčiau, tėve, likti amžinai."

Sveiki atvykę į vokišką meksikietišką serialą, kurį sukurpė toks literatūros klasikas, kaip von Goethe, čia rasite visko ko trokšta jūsų širdis: meilės intrigas, šeimos paslaptis, nuotykius, dvasinius išgyvenimus, bei stebėsite idealiausios nuotakos rinkimus, o dar nepamirškime vaikų, kurie gali būti nuo bet kurio veikėjo, nesvarbu ką teigtų motina, narpliosite slaptos draugijos užkaborius, kurie atvers neįsivaizduojamas tiesas. Kuriems personažams lemta amžinai ir laimingai gyventi? O kurie iš jų giminės? Galbūt visi? Visi 20 atsitiktinai susitikę žmonės - giminės? - klausiate jūs. Taip. Galbūt. Juk perdėtos melodramos niekada nebus per daug. "Vilhelmo Meisterio Mokymosi Metai" pasakoja apie vaikinuką, kuris klajonių metu nieko neišmoksta, štai jums knygos pavadinimo šmaikštumas, tik humoro ir trūko; o bet tačiau, kur įdomumas? Aš jo neatradau, dažnai pasakojimas įkyrėdavo jau po kelių puslapių, pasėdi, pasiilsi ir toliau bandai skaityti ir taip po truputį 500 įveikiau, nemeluosiu, buvo ir neblogų vietų, kai knieti sužinoti, kaip čia viskas baigsis, bet skaitymo kokybės, tai žymiai nepagerino.

"Ir jei neleidžiama savo valia baigti liūdno gyvenimo, tuomet tegu pirmalaikė beprotybė aptemdo sąmonę, kol ją visam sunaikins mirtis ir apgaubs amžinoji tamsa!"

Nuo mažens Vilhelmas Meisteris buvo pakerėtas teatro, todėl nenuostabu, jog jo pirmąja meile tampa vodevilio aktorė Mariana, kuri besiklausydama Vilhelmo pasakojimų apie vaikystę, vis užsnūsta iš nuobodulio, bet jos tarnaitė Barbara nenusiteikus dalintis savo globotine su neturtinguoju, todėl vis kursto Marianą priimti dėmesį iš kito pono, tai atsitiktinai sužinojęs Meisteris pasijaučia išduotas ir pasiryžta palikti miestą, atsiduoti vertingai tėvo veiklai, tvarkyti prekybos reikalus. Deja neilgam, kelionėje vos susidūręs su keliaujančia trupe nuspręndžia grįžti į teatrą ir jam atiduoti visas jėgas. Paprasti, likimo suvesti žmonės įkuria savo aktorių trupę, kurioje Vilhelmas sugeba pabūti ir direktoriumi ir atstumtuoju. Iš tiesų pirmoje knygos pusėje dominuoja teatras, aprašomi spektakliai, kaip jiems ruošiamasi, "Hamleto" esmės paieškos, savęs tobulinimas ant scenos. Taip pat daug priešgyniavimo būti ar nebūti aktoriumi ir kaip tapti didžiu. Intrigų nėra išvengta, bet veikėjų pasauliai labiau atskleidžiami antroje pasakojimo pusėje.

"Vos tik išgirstamas koks nors virtuozas, kaipmat atsiranda tokių, kurie užsigeidžia tuo instrumentu mokytis griežti. Kiek yra tokiais klystkeliais klaidžiojančių! Laimingas, kuris laiku suvokia, kad jo gebėjimai neatitinka norų!"

Vilhelmas - geradaris, jis taurus, nesavanaudis, doras, todėl meilės jam tikrai netrūksta, visos moterys krenta po kojomis (čia tiesiogine prasme, pamačius jį su kita, iš liūdno pavydo mirštama, čia taip pat tiesiogine prasme), o jis taip pat neatsilieka, kiekviena sutikta tampa potencialia žmona. Tai labiausiai ir erzino istorijoje - neapsisprendimas kurios Meisteris nori sau, tai viena dievaitė, tai kita idealioji, numeskit jam vis po naują merginą ir ji taps išrinktąja tam tikram laikotarpiui. Beje visos jo nuotakos labai skirtingos, tad išrankumu nepasižymėjo. Tiesiog lakstymas nuo vieno prie kito, jokio apsisprendimo, jokios ramybės, norėjosi jog Vilhelmas bent trumpam sustotų ir atsikvėptų, o jis tik skubėjo, ir ne tik meilėje, bet ir kasdieniniame gyvenime.

"Taip jau yra, kad meilė regi tarsi gyvas ne vien rožių lapines, mirtų darželius ir mėnesienas, bet gyvastingumą suteikia net obliaus skiedroms ir popieriaus atkarpoms. Ji yra toks stiprus prieskonis, kad net prėską ir šleikštų sultinį padaro gardų."

Kas patiko, tai mistika - paslaptingasis spektaklio vaiduoklis palikęs skraistę su išsiuvinėtu perspėjimu: "Spruk, jaunikaiti! Spruk!", išprotėjęs artistas bandantis sudeginti teatrą ir sprendžiantis kuris vaikas lems jo pražūtį. Juokas - į religiją atsivertęs grafas, manantis, kad išvydo save, nors tai tebuvo juo persirengęs aktorius, jau minėta Mariana mieganti per Vilhelmo pasakojimus.

Knyga su perspausta pabaiga ir galvosūkiu: atspėk kas tikrasis tėvas!

#207 Louisa May Alcott - Mažosios Moterys

2006 Edition / 363psl

"Kaip būtų gerai: užsivožei ant galvos geležinę skrybėlę - ir nebeaugi. Tačiau pumpurai išsiskleidžia - ir pražysta rožės, o kačiukai išauga į katinus... kaip apmaudu."

Keturių seserų: Megės, Džo, Betės ir Eimi istorija, kaip gyvenimiški įvykiai iš mažų mergaičių išaugino atsakingas damas. Praradę turtą ir prabangą, merginos mokosi kuklumo su nuolatiniais motinos patarimais, kaip nepasiduoti pinigams, ar išvengti tuštybės. Vaizduojama idiliška aplinka, dažnai merginos vakarus leidžia kartu ramybėje prie židinio, kiekviena užsiimdama mažu savo darbeliu, o jų pokalbiai pripildyti meile vienai kitai. Aprašomas vienų metų laikotarpis, nuo Kalėdų iki Kalėdų, ką šeimai tenka patirti, kol tėvas kare, o jo mažosios moterys žengia į suaugusiųjų gyvenimą, suprasdamos jog norint kažką gauti reikia pačioms pasistengti, gyvenimas ne vien žaidimai.

"[...] visame mieste nebuvo laimingesnių žmonių už tas alkanas mažas mergaites, kurios kitiems paaukojo savo pusryčius, o pačios Kalėdų rytą pasitenkino duona ir pienu."

Kas mažiausiai patiko, tai kad veikėjai vienplaniai ir šabloniški, seserims duotas charakterio būdas nesikeičia, jis vos vos vos vos pakoreguojamas, bet pernelyg nepakeičiamas. Visos mažosios moterys labai skirtingos (kad kiekvienas skaitantis gautų pamokų kaip būti geresniam). Vyriausioji Megė mokosi negarbinti turtų. Padūkėlė Džo, svajojanti būti berniuku, - kaip tapti dama ir suvaldyti pyktį. Šeimos numylėtinė Betė peržengia savo drovumą. O mažojo Eimi - kaip nebesipuikuoti ir neišaukštinti savo išvaizdos. Žodžiu, patarimai kiekvienam žmogui, deja bet jie susiskaitė negražiai, per daug akivaizdūs, tiesmukiški, norėtųsi jog būtų švelniai įpinti į tekstą, kad pats susivoktum ko turi išmokti.

"[...] liausiuosi svajojusi apie tai, kas nepasiekiama, ir atliksiu savo pareigas čia... - nutęsė Džo, vis dėlto pamaniusi, kad kur kas lengviau susiimti su kokiu maištininku iš pietų, negu sėdėti namuose ir mokytis gražaus elgesio."

Knygos veikėjoms galima pavydėti bendrumo ir laisvu laiku susigalvotos veiklos: seserys stato Džo sukurtus spektaklius, taip pat tarpusavyje įkuria slaptą draugiją ir pradeda leisti laikraštį, kuriame jų pačių parašyti tekstai. Skirtingi asmeniniai pomėgiai: Megės - siuvinėjimas, Džo - rašymas, Betės - muzika, o Eimi - dailė. Mergaitės patiria daug džiugių akimirkų, bet jų neaplenkia ir liūdesys, kurį visada padeda ištverti šeima bei artimi draugai.

"Mergaičių širdyse įsikūrė baimė ir nerimas. Po anuomet linksmus ir laimingus namus sklandė mirties šmėkla... Kaip tik tuomet Margareta, vienumoje virš savo rankdarbių dažnai liejusi ašaras, suprato, kokie jie buvo turtingi to, kas neįgyjama už pinigus, - meilės, saugumo, ramybės ir sveikatos - tikrųjų gyvenimo vertybių."

Nors knyga parašyta vaikams, ji pamėgta ir suaugusiųjų tarpe, bet man pačiai "Mažosios Moterys" būtų labiau patikusios, jei būčiau jas skaičiusi jaunesnė, dabar pasirodė lyg vadovėlis būsimoms damoms su keliais gražiais pasakojimo epizodais.

#206 Toni Morrison - Mylima

2006 Edition / 359psl

"Baltųjų manymu, kad ir koks būtų jų elgesys, po kiekviena juoda oda slypėjo džiunglės. Sraunūs neperplaukiami vandenys, klykiantys besisupantys babūnai, snaudžiančios gyvatės, raudonos dantenos, išalkusios jų saldaus balto kraujo."

Pasakojimas apie keturių vaikų motiną Sitę, pabėgusią iš Mielųjų Namų nuo vergijos, į Ohają, ir kaip nužudyta vyresnioji dukra grįžta žmogaus pavidalu atsiimti savo prarastos meilės. Aprašymas tikrai gundantis, bet knyga neišpildo lūkesčių, susidomėjimą sugebėjau išlaikyti apie 50psl., o tada istorija nublanksta, įvykiai pradeda suktis apie vieną tašką, nuo užsnūdimo skaitant gelbėja tik vis išnyranti praeitis, kurią veikėjai nori nustumti kuo toliau.

"Jeigu negras turi kojas, jam derėtų jomis naudotis. Užsibūsi kur nors ilgėliau, kas nors ims ir sugalvos, kaip jas surišti."

Mieluosiuose Namuose grupelė juodaodžių dirbo be didelių priekaištų šeimininkui, bet jam mirus ūkiui vadovauti atvyksta Mokytojas, kuris nedvejodamas panaudoja smurtą, jei tik kas jam neįtinka, toks elgesys vergų galvose sukuria pabėgimo planus į laisvas valstijas, tarp jų ir besilaukianti Sitė su trimis vaikais, kurie šiek tiek anksčiau slapta išsiunčiami į Ohają pas močiutę. Šioje vietoje vaizduojama turbūt daugiausia žiaurumo, kuris buvo panaudotas norint suvaldyti žmones, kurie buvo laikomi laukiniais, vienas bandęs bėgti sudeginamas gyvas, o nėščia Sitė nuplakama rimbu, kuris palieka medžio atvaizdą ant jos nugaros. Ji nepasiduoda, ištrūksta iš Mielųjų Namų išalkusi ir išsekusi keliauja savo tikslo link, viskas taip paprastai nepasibaigia; apleistoje pašiūrėje gimsta ketvirtasis vaikas - Denver. Galiausiai su kitų juodaodžių pagalba atvyksta į anytos Beibės Sagz namus, bet ramus gyvenimas ilgai netrunka. Vieną dieną į miestelį atvyksta Mokytojas susigrąžinti savo vergės, Sitė puola į paniką dėl vaikų, jos manymu vienintelė išeitis - juos nužudyti: abu berniukai apsvaiginti, Denver išgelbėta šeimos draugo, tik 2 metų mergaitei perpjauta gerklė.

"Nežabotai geisdamas juodo kraujo, be kurio negalėjo gyventi, drakonas laisvai plaukiojo po Ohają."

Po nužudymo namuose pradeda vaidentis, kol kartą atvykęs vergas, Polas D, iš Mielųjų Namų, savo jėga išvaro neramią ir piktą dvasią. Trokšdama motiniško atsidavimo ji sugeba grįžti į gyvųjų pasaulį pasivadindama Mylima, vieninteliu žodžiu iškaltu jos antkapyje. Traukdama visą dėmesį sau, ji iš lėto pradeda ardyti šeimos pusiausvyrą, supriešindama savo seserį Denver su mama. Kol Sitė neabejoja, jog Mylima jos mirusi dukra, kitiems kyla įtarimų, kad tai gali būti apsimetėlė. Literatūros kritikai taip pat nesutaria ar T. Morrison vaizdavo magiško realizmo pasaulį, ar našlaitę kuri apgaule savinosi meilę, kurios niekada neturėjo. Man priimtini abu atvejai, bet nei vienas neturi didesnio pliuso, ar taip ar taip knyga nesužavėjo.

"Ji atsižadės pačių ryškiausių saulėlydžių, žvaigždžių sulig sriubos lėkštėmis, ir viso to rudeniško kraujo ir pasitenkins pačiu blukiausiu geltoniu, jeigu jis iš Mylimos."

1988 metais "Mylima" laimėjo Pulitzerio premiją, taip pat sukurta ekranizacija su Oprah Winfrey, bet filmas nesulaukė tiek gerų atsiliepimų kiek knyga.