#205 Heinrich Böll - Prarasta Katarinos Blum Garbė

2006 Edition / 101psl

"[...] laikraščiai į žurnalisto nužudymą iš tiesų žiūrėjo kaip į kažką itin blogo, baisaus, kone iškilmingo, galima sakyti, beveik kaip į ritualinę žmogžudystę."

Trumpa istorija apie 27 metų Katariną Blum ir kaip ją parklupdė, sensacijų ieškantis, miesto LAIKRAŠTIS, kaip iškreipta tiesa priveda prie smurto panaudojimo, šiuo atveju žmogžudystės. Po vieno susitikimo, ji įsimyli Liudviką Gioteną, kuris kaltinamas banko apiplėšimu ir galima žmogžudyste. Katarina patenka į policijos akiratį, prasideda tardymas, ji įtariama padėjus Giotenui slapta pabėgti. O laikraštis pradeda savo darbą: protinga ir santūri tampa šalta kaip ledas ir apdairi, viena praleista naktis su nusikaltėliu paverčia ją žudiko nuotaka, naujienose ji jau nuteista. Įžūliam žurnalistui, Verneriui Tetgesui, šie straipsniai atneša pražūtį.

Tai turbūt viena iš nuobodžiausių, mano skaitytų knygų, apie žmogžudystę. Jau pirmuose puslapiuose ji aprašoma, bet taip sausai ir atmestinai, jog pamaniau, kad tai netiesa ir sekant įvykių eigą paaiškės kažkas sukrečiančio ir įdomesnio, deja pabaigoje tas pats, Katarina nužudė žurnalistą, sugrįžau į pradžią ir dar kartą perskaičiau tą pastraipą, įsitikindama, kad nieko nepraleidau. Šiuo poelgiu Blum prisišaukė bėdos tik sau ir artimiems žmonėms, o Tetgesas tiesiog pakeistas kitu, lygiai taip pat rašančiu žurnalistu.

Pagrindinė veikėja absoliučiai visų vyrų mylima, ir jauni ir seni nestokoja jai dėmesio, bet ji drovi mergina ir negali pakęsti, kai prie jos "lendama". Giotenas išskirtinis, po vienos nakties, praleistos kartu, ji jau žino, jog jis yra būtent tas skirtasis ir padarys viską kad tik jį apsaugotų. Pati linksmiausia knygos vieta, kai įkalinta Katarina džiaugiasi, jog teks praleisti kalėjime tiek pat laiko ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip "mielasis Liudvikas". 

Heinrich Böll - Prarasta Katarinos Blum Garbė Savitvarda

#204 Tessa de Loo - Dvynės

2008 Edition / 366psl

"Jie seks paskui tą žmogų kaip neregiai [...] kaip paskui Hamelno žiurkininką. Į pačią prarają."

Šešerių metų dvynės, Ana ir Lotė, po tėvų mirties išskiriamos, viena išvežama pas dėdę į Olandiją, o kita lieka pas senelį Vokietijos kaime. Prabėgs 70 metų iki jų netikėto susitikimo, kuriame bus papasakoti du skirtingi gyvenimai paveikti Antrojo Pasaulionio Karo. Vienas apie Lotę, kuri adaptuojasi naujoje olandų šeimoje, pamiršdama tikrąjį tėvą, nekęsdama visos vokiečių tautos, atsisakydama savo šaknų ir gimtosios kalbos, gyvenimas su muzikos garbintoju egoistu įtėviu, visais besirūpinančia motina (kuri atleidžia visas vyro nuodėmes), karo metu išgyventas nepriteklius ir baimė slapstant žydus. Antrasis apie Aną - sunkus gyvenimas atokiame kaime, kur reikmė maudytis išjuokiama, kasdienis darbas ūkyje, terorizuojanti dėdės žmona, kelias į geresnę ateitį karo niokojamoje Vokietijoje, noras padėti visiems žmonėms, bei meilė skaitymui. Teko matyti kritikos knygai, dėl Anos vaizdavimo, kaip "gerosios" vokietės, jog bandoma ją romantizuoti ir taip laimėti simpatijas prasikaltusios tautos atstovei, bet aš su tuo nesutikčiau, nes ji padeda visiems, nepaisant rasės, gali būti žydas, vokietis ar rusas, ji iš visos širdies padės, taip pat nereikėtų praleisti pykčio ant kitataučių dėl sugriautų miestų, tiesiog Ana balansuoja kažkur viduryje, nemėgsta Hitlerio, bet vis tiek tiki jog jis gali įvesti tvarką.

"Jūsų išvaduotojai uždegė miestą kaip Kalėdų eglutę ir svaidė bombų konfeti."

Nors autorė piešia dvynių gyvenimą, istorijoje nėra to abipusio saito tarp seserų, kuris jas trauktų ir suvienytų, nėra to vidinio jausmo, kuris leistų pajausti kitos išgyvenimus. Pradžioje išskirtos giminaičių, vėliau karo, jos taip ir lieka lyg dvi nepažįstamosios ignoruojančios vienos kitos egzistenciją. Žinoma šiek tiek randame sąžinės priekaištų sau dėl bendravimo, atstumo išlaikymo, bet viskas pavėluotai ir tai nieko nepakeičia. Plačiau aprašomas Anos gyvenimas, bet tai nestebina, nes kartu rodomas nacionalsocializmo iškilimas.

"[...] Kelnas - prakeiktas miestas, iš kurio jau geriau nebūti kilusiam, miestas, kuris buvo sulygintas su žeme, taip baudžiant gyventojus už išpuikimą."

Knyga tikrai patiko, visą laiką buvo įdomu, siužetas įtraukia; skaitant laikas tiesiog pralėkdavo. Meilės istorijos neužkliuvo, yra ir sentimentalumo ir melodramiškumo, bet jie gražiai susiskaito neišsišokdami į pirmą planą. Kelis kartus jaučiausi apgauta pasakojimo, todėl buvo šiokia tokia intriga išsiaiškinti kurios čia dalys praleistos, atrodydavo jog tam tikriems istorijos įvykiams jau padėtas galutinis taškas, bet staiga jie būdavo papildomi dar platesnėmis detalėmis. Taip pat smagu atrasti mintis, kurioms pritariu, pvz kaip.: tautos agresija ir savo šalies perdėtas garbinimas gimsta iš žmonių, kurie patys yra niekas ir nieko neturi, tik įrašytą pilietybę dokumentuose, kuri stebuklingu būdu virsta kažkuo pasididžiuotinu. 

Atleiskite už istorijos spragas, bet pirmą kartą išgirdau jog Hitleris, tam tikra prasme, "veisė" vaikus pasaulio valdymui. Buvo įkurti ne vieni vaikų namai kur jie augo, o būsimus tėvus, galinčius įrodyti gryną arijų kilmę, kruopščiai atrinkdavo. Už pagimdytus vaikus, galėjai gauti medalį: bronza už 4, sidabras - 6, auksas - 8.

Pasiekimas: kelis vakarus iš eilės, plepant apie knygą (manau tokiais atvejais, manęs klausomasi tik pusiau), sugebėjau sudominti mamą, kuri dabar pati imsis skaitymo.

"Atstūmus cypiančias dureles nuo įrištų tomų, daugumos paauksintų, padvelkė nepakartojamas kvapas, tūkstančių spausdintų puslapių, kartoninių viršelių, pasakojimų, maldaujančių pažadinti juos iš žiemos miego, ištrūkimo iš kvailos dirbtinės tikrovės kvapas - pažadas nuvesti į kur kas labiau jaudinančius pasaulius[...]"