Milan Kundera - Nereikšmingumo Šventė

122psl / Baltos lankos

Mano planas perskaityti 1001 sąrašo knygas kažkur nuplaukė, pastaruoju metu į rankas papuola tik naujai išleistos knygos, nes jei stebit knygų naujienas, tikrai pamatysit, kad itin šiais, 2017 metais, jų pasipylė gausybė. Tikras chaosas. Nuo ko pradėti? Ką praleisti? Ar galima ką nors praleisti? Juk noras perskaityti absoliučiai viską tik auga ir auga, o ko nors nespėjus pagriebti, tik jauti gilų nusivylimą savimi. Bet life goes on, argi ne? 

"Nereikšmingumas, mano drauge, yra gyvenimo esmė. Jis mus lydi visur ir visada. Jis esti netgi ten, kur jo niekas nenori matyti: siaubinguose dalykuose, žiauriuose mūšiuose, didžiausiose nelaimėse [...] Tačiau nepakanka vien jį atpažinti, nereikšmingumą reikia branginti, reikia išmokti jį branginti [...] įkvėpkite šio nereikšmingumo, kuris mus supa, tai raktas į išmintį, raktas į gerą nuotaiką..."

Su Kundera pažintį pradėjau prieš 4 metus, žinoma nuo jo populiariausios knygos "Nepakeliama Būties Lengvybė", deja kažkas manęs neužkabino, neįvyko reakcija arba įvyko niekas. Tad pamačius šią mažytę knygutę, svarsčiau, neštis ją namo ar ne, bet puslapių menkumas (gera prasme) nugalėjo ir ji parkeliavo su manimi. Parkeliavo ir buvo perskaityta per kelias valandas. 

Pasakojimas apie keturis draugus, kurie savo vienatvę išgyvena skirtingai ir savaip su ja bando susidoroti. Skamba gan liūdnai? Bet taip nėra, ką aš pajutau, tai labiau graudžiai šmaikštų požiūrį į gyvenimo įvykius. Čia skaitysite apie bambas, kurios suriša seksualumą į vieną bendrą tašką, apie motinas kurių aprašomas elgesys galėjo egzistuoti arba ne (šiaip tekste daug žaismo, leidžiama suprasti, kad tai fikcija, bet kartu veikėjai itin tikri..... tiesiog buvo žaidžiama mano jausmais...), apie išgalvotas egzistuojančių šalių kalbas, apie atsiprašymo kilmę, apie Stalino humoro jausmą ir kaip Kaliningradas gavo savo pavadinimą.

"Visa tai truko tik minutę, kol ta skonio šventė buvo šiurkščiai nutraukta jų pokalbio, ir juos stebinčiam Ramonui susidarė įspūdis, kad dalyvauja laidotuvėse, kuriose trys duobkasiai laidoja taurų vyno skonį berdami ant karsto savo tauškalų žemes ir dulkes."

Rekomenduoju visiems kurie ieško trumpo, bet prasmingo skaitymo, ir tiems kuriuos žavi Denys Arcand darbai kaip: "The Decline of the American Empire", bei "The Barbarian Invasions".

"Alma Littera" jaunimo literatūros konkursas

Gerai, pradėkim nuo to, jog šia serija mane paskatino pasidomėti anksčiau perskaityta Unės Kaunaitės knyga - "Laiškai Elzei", ji sugebėjo priminti visas išgyventas paaugliškas akimirkas ir susimąstyti ar netrūko man tokios literatūros augant, galbūt, GALBŪT TADA būčiau į panašias istorijas žiūrėjus skeptiškai ir piktinčiaus kokias čia nesąmones rašo, bando mokyti kažkokių vertybių pfffff...... O (norėčiau manyti kad taip) galbūt būtų privertus, bent trumpam, susimąstyti kad bręstant, kad ir kokie skirtingi atrodytumėm, visi turim ir panašumų, ypač norą būti pripažintiems. (* Beje,

baigus šią knygą, ėjau ieškoti Martinaičio eilėraščių rinkinių, ir radau, ir turiu, ir vėliau skaitysiu.)

Taigi pasirodo "Alma Littera" daro tokį paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, dar tik antrus metus, bet daro, kur atrenkami 3 geriausi kūriniai ir jie išleidžiami knygos formatu, žinoma duodama ir pirma vieta, šiais metais laimėjo "Ir vienąkart, Riči", o kas nugalės sprendžia Lietuvos moksleiviai ir speciali komisija, pasidalinę balsus 50/50. 

Laura Varslauskaitė "Mano didelis mažas aš" 

144p.

Istorija apie Benediktą turintį dauno sindromą, augantį su nuolat verkiančia mama ir senelę kuri žiūri keistai į vaiką, nes jis nesupranta juokų, tik todėl? Knygoje vienos nakties įvykis, kai Benediktas nusprendžia pabėgti iš mokyklos karnavalo ir klaidžiodamas po parką sutinka Oskarą, kuris planuoja nusižudyti, bet apsigalvoja ir padeda berniukui grįžti namo. Tada visokie pokalbiai apie gyvenimo džiaugsmus ir nedžiaugsmus, kaip jie vienas kitą supranta, nors yra tokie skirtingi, koks Oskaras puikus, kad į Benediktą žiūri kaip į sau lygų ir panašiai ir panašiai. Viskas tiesiog random ir pilna klišių, itin Oskaro šeima, nes matot, jo tėvai buvo nuostabūs, gyvenimas nuostabus, bet staiga miršta tėvas, mama susiranda girtuokliaujantį patėvį, namuose prasideda barniai ir rankų kėlimai ir visi kaimynai juos apkalba, o paauglys nepatekęs į išsvajotą futbolo komandą užsimano nusiskandinti...Kas dar? Nieko. Laiminga pabaiga ir tiek. Nes vaikams tereikėjo išsikalbėti, kad gyvenimas virstų geresniu. Knyga nėra siaubinga, kaip gali pasirodyti iš mano aprašymo, pats rašymas nekliuvo, tik pasirodė, kad istorija ne iki galo apgalvota ir labai labai pritrūko detalumo.

Ilona Ežerinytė "Sutikti eidą"

176p.

Na, o ši istorija, prasidėjo kur kas įdomiau, pagrindinė veikėja Algė, nuolat kurianti istorijas, netgi labai relias, ir taip papildanti savąjį gyvenimą, leidžia laiką nuošalioje kavinukėje, kur pradeda stebėti moterį, kuri visada perka du puodelius kavos, bet išgeria tik vieną, ir žinoma mergaitė savo galvoje jau turi milijoną idėjų moteriškės elgesiui paaiškinti. Tik viskas negali tęstis amžinai ir vieną dieną jos abi atsiduria prie vieno staliuko, o Algė išgirsta pasakojimą kuriuo dar sunkiau patikėti, nei savomis fantazijomis, kad egzistuoja tokia anketa, kurią užpildžius ir išsiuntus, gausi geriausią draugą, tik vienas bet, draugas po mėnesio prapuls. Įdomu, ar ne? Gaila, maždaug šioje vietoje intriga dingsta, nes mergaitė užsimano vaikino (o buvo perspėta, kad tai rizikinga, nes lieki įskaudintas), ir tą pačią dieną jos gyvenime atsiranda du berniukai, du labai skirtingi berniukai ir žinoma vienas yra tikras, o kitas atkeliavęs eidas. Skaitytojai pagal idėją turėtų iki pabaigos spėlioti kas yra kas, deja atsakymas per daug akivaizdus ir skaityti pasidaro kiek nuobodoka. Aij, ir pabaiga kažkokia chaotiška. O šiaip +++ už fantastikos panaudojimą ir super močiutę.

Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

192p.

"Liko tik šie metai, paskutiniai. Metai muzikinių kančių. Necyptelėsiu. Bet po jų viskas bus baigta. Tada išgraužkit, smuiko nė į rankas nepaimsiu. Užkišiu į tolimiausią kampą, tetrūnija. Išsitrauksiu gal gilioje senatvėjė, savo anūkams ir pražilusiai žmonai parodysiu, kad turiu tokį daiktą ir net moku juo groti. Ir jie sužinos, kad dėl to kalta mano mama."

Susipažinkit 15 metų Balys Belekas, taip sakant ryžas, šlakuotas ir nė velnio nepopuliarus, nenustojantis groti smuiku, vien iš neapykantos mamai. Labai normali šeima, tik tėvas šiek tiek niūrokas ir uždaras, bet jis kriminalistas, tai viskas suprantama. Gyvenimas eina įprastai, tik visi žinome, kad istorijoje turi pasirodyti naujas mokinys, kuris pakeičia pasakojimą, taigi dabar pristatau Ričardą - Ričį, super sexy bičą su motoroleriu, kuris nekreipia dėmesio į super sexy klasės panas. Ne, tai nebuvo draugystė iš pirmo žvilgsnio, jiems prireikė laiko, bet vis tiek likimas juos suvedė. Knygoje rašoma, kaip troškimas pritapti, būti pripažintam, peržengia ribas, kaip pasiduodama žmogaus įtakai, kuris tavo manymu yra už viską geresnis. Iš visų trijų, tikrai geriausias kūrinys, atviriausiai vaizduojantis paauglių išgyvenimus. Beje, kad ir koks tobulas atrodytų tavo draugas, niekada nežinai kas dedasi jų galvoje, visos šeimos nelaimingos savaip. Įtraukianti istorija, kurios nenorėsit paleisti, kol nepasieksit pabaigos ir neišsiaiškinsite kaip viskas baigiasi, o dar ta trumpa Poderių šeimos tragedija...

Vaiva Rykštaitė - Ugnikalnio Deivė ir Džonas iš Havajų

64psl / Nieko Rimto

Pamačius šios knygos viršelį anonse, jau žinojau, kad ji atsidurs mano rankose tik pasirodžius knygyne. Labai labai didelis pliusas iliustratorei Viktorija Ežiukas, kurios darbai taip pritraukdavo dėmesį, jog negalėdavau atitraukti akių neišnagrinėjus kiekvieno piešinio iki smulkiausios detalės, o spalvų gama tokia TOKIA, kad norėjosi juose apsigyventi, bet nepamirškim  - istorija apie Havajus (kur taip pat norėčiau bent truputėlį pagyventi), ar tiksliau Havajų atsiradimo istorija.

Pasakojimas gaivus, spalvingas ir itin švelnus, nepaisant to, jog visi įvykiai prasideda nuo to, kad Pelė (tariama kaip Nelė) iš pavydo seseriai Bangai, sudegina visas salos trobeles, bet užtad gimsta margas Havajų salynas, su kerinčiais flamingais, kurių šauksmai suteikė žuvelei vardą -  Humuhumunukunukuapuaa. 

"Užsimerkite ir įsivaizduokite, kaip pučia vėjas. Taršo plaukus, kutena nosį, gal net vienas kitas šiurpuliukas perbėga nugara. Vėjas šiltas, drėgnas, kvepia pajūriu ir kokosais.[...]Visur aplink mėlyna mėlyna: mėlyna kairėje, mėlyna dešinėje, mėlyna viršuje, mėlyna apačioje! Net nežinotum, kur čia dangus, o kur vanduo, jei ne kartais vandenyne sužibančios delfinų keteros ir ant ryklių pelekų atsispindintys saulės spinduliai."

Tai magiškas pasakojimas apie hula hula šokio atsiradimą, apie pirmąjį bangletininką ir apie Džoną nuo paauglystės įsimylėjųsį Ugnikalnio Deivę. Skaitydama nesvarsčiau kiek čia mitologijos, kiek pačios autorės išmonės, tiesiog mėgavausi tekstu, kurio galėjo būti šiek tiek daugiau, nes pabaigoje jis tiesiog nutrūksta, lyg būtų iš knygelės išplėšti paskutinieji puslapiai. Negražu taip daryti. Todėl tikėsiuos ir labai lauksiu tęsinio pasirodymo.

P.S. rytoj 09.23 Kauno centriniame knygyne 18h vyks pristatymas!

# 215 Jonathan Swift - Guliverio Kelionės

2006 Edition / 267psl

"[...] yra pastebėta, kad juo žmonės didesni, juo jie žiauresni [...]"

Grįžau grįžau grįžau, po 5 mėnesių miego vėl pradedu rašyti, knyga perskaityta senų seniausiai, o po jos dar daugybė kūrinių, bet prisėst ir rašyt nesugebėjau ir kuo ilgesnė buvo pertrauka tuo sunkiau sumegzt sakinius, bet aš NORIU rašyti, galėčiau dabar išvardint visą sąraša priežasčių kodėl to nedariau, bet gal geriau nereikia, nes vėl galiu kažkur 'nuplaukti' ir rasti pašalinių užsiėmimų. Įsivaizduokit, buvau taip nusivylus savo 'kūrybišku' gyvenimu, jog kūriau idealiąją save Sims 4, bet net ten susimoviau, sunkiai dirbau, iš namų neišeidavau ir tai išmetė iš darbo, ką išmeta iš darbo žaidimuose? Ummmm apie ką aš čia? Tiesa, turėjau ir porą realių progų pasidžiaugti, mano apžvalgos persikėlė ant TIKRO popieriaus, galiu jas apčiupinėti, pajausti, glostyti akimis, jau toks saldus jausmas, bet po to grįžti iš svajų ir pameni jog blog'as tai paliktas, o kas tas 1001 sąrašas??? Ir nebežinai ko griebtis, viskas skubu, visko reikia greitai, dabar ir čia, ir vis lieki pradiniame taške. Todėl šią akimirką, kaip naujokė, renku po vieną kitą žodį klaviatūroje ir nesikelsiu kol nepabaigsiu "Guliverio Kelionių" apžvalgos, ko aš čia ir atėjau.

"[...] jei žmogus nedėkingas savp geradariams, tai jis dar mažiau geras tiems, kurie jo nešelpė, vadinasi, jis yra visų žmonių priešas ir todėl nevertas gyventi."

Pradėsiu nuo to, jog knygos apimtis man buvo staigmena, maniau kad tai 2 istorijos ir viskas, liliputai, milžinai ir baigta, o pasirodo Lemuelis Guliveris buvo iškeliavęs keturis kartus, užtruko nei trumpai, nei ilgai, tik beveik 17 metų, per kuriuos sukurpė pačius fantastiškiausius pasiaiškinimus žmonai, kodėl nebuvo namie. Greičiausiai aptarsiu tik pirmuosius du pasakojimus, nes 3 ir 4 pasirodė gan nykoki ir labiau priminė seno žmogaus bambėjimą kaip viskas negerai, kokia neteisinga valstybė, kaip niekam nerūpi tautos gerovė, kokie kvaili valdžioje, o kaip aš viską pakeisčiau ir blah blah blah, lygiai tas pats nepasitenkinimas kaip ir šiais laikais, pakankamai išgirstu gatvėje, televizijoje, todėl dar apie tą patį skaityti nebuvo jokio noro. Žinoma knygoje rasite mokslininkus kurie bando iš agurkų ištraukti saulės šviesą, skraidančią salą, žmones arklius - ygagus ir pan. ir pan., kad ir kaip smagiai tai skambėtų, satyra buvo užgožta labai akivaizdžia kritika, kurios man, kaip klasikiniame kūrinyje, norėjosi kiek subtilesnės.

"[...] visi žinojo, kad juo daugiau aukštinama valdovo malonė, juo bausmė žiauresnė ir auka nekaltesnė."

Pirmoji dalis: Liliputija. Manau visi puikiai žino pradžią, laivas sudūžtas, Guliveris pabunda pririštas ir apsuptas mažų žmogeliukų, kurie negali patikėti jog tokie dideli padarai egzistuoja žemėje ir iškart nusprendžia jog jis nukrito iš paslaptingojo mėnulio. Pats Lemuelis nepasimeta, jis greitai išmoksta vietos kalbą ir įsitraukia į absurdišką karą tarp dviejų salų, kurių pagrindinis nesutarimas dėl kiaušinių valgymo ypatumų. Ir tiesiog viskas, karas karas, apgavystė, imperatoriaus žiaurumas (o kada jie nebūna žiaurūs?), nes vaje net nedėkingumas baudžiamas mirtimi, dar keli smagūs epizodai kai gyvenimo realijos taip išpučiamos, kad Swift'o rašymas išspaudžia šypseną suradus ir šių dienų analogą. O kas daugiau? Guliveris pabėga, porą mėnesių pasidžiaugia gyvenimu, iškeliauja ir vėl patenka į 'nelaisvę'. Antroji dalis: Milžinai. Šis pasakojimas man patiko labiausiai, kažkaip jaučiu kad "Guliverio Kelionėmis" mėgavausi dėl visai priešingų priežasčių, nei to norėtų autorius, satyrą skaičiau skubotai, tik vaizdiniai stabdė mane, nes kas nenorėtų pamatyti katės 3 kartus didesnės už jautį? O tiksliau kas nenorėtų tokios turėti? Taigi šita dalis labiausiai exciting, milžiniški gyvūnai, Guliverio pasirodymai turguje, mūšiai su musėmis ir vapsvomis ir dar karaliaus idėja savam krašte 'užveisti' mažus žmones, veiksmas veiksmas veiksmas! Bet taip kažkaip viskas pasibaigia, be fanfarų ir fejerverkų...

"Tie nelaimingi žmonės patarinėjo valdovams rinktis savo artimaisiais vyrus, išmintingus, gabius ir dorus; pratinti ministrus žiūrėti tik krašto gerovės; duoti dovanas vien už gerus darbus ir didelius nuopelnus; mokyti valdovus derinti jų pačių reikalus su visos tautos reikalais; įstaigoms ieškoti labiausiai tinkamų darbininkų; ir imtis dar daugelį kitų panašių nesąmonių, niekados neatėjusių į galvą sveiko proto žmonėms."

#214 Joyce Carol Oates - Black Water

2006 Edition / 160psl

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama gyvenimą, kaip tik jį prarado. Pasirodo daugumai amerikiečių ši istorija žinoma, tad pabaiga jų nenustebino, kadangi rašytoja sėmėsi įkvėpimo iš realių įvykių, tik kad sumanė viską papasakoti, Senatoriaus Ted Kennedy, keleivės lūpomis. Visi 160 puslapių praktiškai apie tą patį, prisiminimai - dabartis - senesni prisiminimai - dabartis, tai įsuka į vieną ratą, kuris beskaitant pradeda nusibosti, nieko naujo nepasakoma, tik iš lėto artėjama prie kulminacijos, nuskęs ji ar ne. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, naudojamas sąmonės srautas, bet kaip jau minėjau tas uždaras pasakojimo ratas išvargina ir pabaigoje porą kartų užsnūdau, kol sugebėjau pasiekti paskutinį knygos lapą.

"There is no such thing as 'my' generation, Senator. We're divided by race, class, education, politics - even sexual self-definition. The only thing that links us is our-separateness."

Liepos 4-osios šventėje, Kelly susipažįsta su Senatoriumi, abu iškart pajaučia trauką vienas kitam, nesvarbu jog jis gerokai vyresnis, turi žmoną, vaikų, bet ji jaučia, kad šis žmogus pasirūpins ja. Artėjant vakarui įvykiai susiklosto taip: Kelly sėda į automobilį su girtu ir vis dar geriančiu savo susižavėjimo objektu, nesvarbu ir tai, jog ji pati dvejoja dėl savo veiksmų, bet kaip sakoma "gyveni tik kartą" (labai ironiška novelės atžvilgiu). Jie važiuoja, važiuoja, pasuka ne tuo keliu, pasiklysta ir su visu automobiliu nulekia į tamsų, kanalizacija atsiduodantį, vandenį. Tada Senatorius pasirūpina ja taip, kad atsispyręs su kojomis nuo Kelly kūno, lengvai išsilaisvina, jos rankose palieka vieną batą ir išneria vandens paviršiuje, kur visiškai "pamiršta" skęsti paliktą vakaro pramogą. Visi įvykiai gal ir užėmė 20 puslapių, o likę 140 - merginos haliucinacijos, prisiminimai ir keliasdešimt frazių: and she died. No.

"And then the water out of nowhere flooding over them. Over the hood of the car. Over the cracked windshield. Churning in roiling waves as if alive, and angry."

Geriausiai šią novelę galėčiau palyginti su klausomu pasakojimu, kai pradžia atrodo įtraukianti ir tu įdėmiai klausaisi, bet tada žmogus leidžiasi į įvairius išvedžiojimus ir tu tebegirdi blah blah ir blah blah blah, retkarčiais maloniai palinksėdamas, lyg vis dar klausytum.

#213 Philip K. Dick - Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?

2006 Edition / 175psl

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti mergina!? Įtempto siužeto, Riko Dekardo, nuotykiai apleistoje žemėje, jis vienas iš nedaugelio žmonių pasilikusių planetoje, po to kai iš dangaus pradėjo kristi negyvos baltos pelėdos. Viskas šiame pasaulyje išmirę, fauna ir flora vis retėja, gyvūnija tik pakaitalai, o tikrieji išgyvenę, sunkiai įperkami. Čia viešpatauja tyla ir šiukšlės, čia Rikas pasiryžta atjungti 6 pavojingus androidus, kad pagaliau įsigytų gyvą pamainą savo elektrinei aviai.

"Atvirai kalbant, niekas šiandieną neprisiminė, dėl ko prasidėjo karas ir kas jį laimėjo - jei apskritai kam nors pavyko pasiekti pergalę."

Pasakojime sekami du žmonės: jau minėtas Rikas Dekardas ir "kopūstgalvis" Džonas Isidoras, vienas medžioja androidus, kitas suteikia jiems prieglobstį. Pradžioje nelabai supratau už ką juos reikia nužudyti, jie tiesiog pabėgo nuo žmonių Marse, bet žinoma, čia turbūt man vienai nešovė į galvą, kad pabėgimas reikalavo aukų. O tuos andrus dar ir nėra taip lengva aptikti, jie atrodo visiškai kaip žmonės, jokio robotiškumo, todėl pasitelkiama empatijos testo pagalba, o kas dar įdomiau, jog kai kurie androidai yra su įmontuotais netikrais prisiminimais ir jie patys mano esantys žmonės. Netgi prieinama prie tokio įvykio, kai Rikas mąsto ar pats nebus robotas, tai viena iš geriausių knygos vietų, sakinius skaitai su nekantrumu, kad tik greičiau greičiau sužinočiau tiesą, och kiek emocijų ir nerimo!

"Svetainėje Irana skubiai įjungė emocijų projektorių; moters veidas spinduliavo pasitenkinimą, užliejusį ją tarsi mėnulio pilnaties sukelto potvynio banga."

Na, o Džonas Isidoras tai lyg atsvara Dekardui, pamatome ką gauname, kai žmogų paveikia radiacija, todėl jam uždrausta palikti Žemę. Naivus ir vienišas veikėjas, nekeliantis gyvenimui jokių klausimų. Jo istorija nėra labai kažkokia ypatinga, tiesiog tiki jog žmogus 23h, be pertraukų, gali vesti radijo laidas, pasinėręs į tuometinę. žmones suartinančią, religiją ir visaip bando išlaikyti "draugus" androidus, bet pamiršta jog, su jais, negali pasidalinti sava empatija ir tai jam, kiek įmanoma "kopūstgalviui", praveria akis. Toks epizodiškas ir lieka susipažinimas su Isidoru.

"Žemėje knygomis daugiau niekas nesižavi. Jų pilna bibliotekos; iš ten ir gavome saviškes - kontrabandininkai jas tiesiog nugvelbia ir išsiunčia automatine raketa į Marsą."

Iki vidurio labai labai labai labai puiki knyga, kaip man ji patiko! Bet po to... visa pabaiga skubota, viskas kažkaip per lengvai išsinarplioja... gaila, nes maniau, jog jau turėsiu šių metų favoritą... pabaiga.

#212 Jonathan Franzen - Pataisos

2006 Edition / 589psl

"O jei pasaulis nesuderinamas su jo tikrovės versija, vadinasi, pasaulis žiaurus, blogas ir šlykštus, pataisos namai, o jis pasmerktas baisiai vienatvei."

Gigantiška knyga apie vienos šeimos sėkmes ir nesėkmes, pastarųjų žinoma buvo kur kas daugiau. Taip, pradžioje apie patį knygos pavidalą: milžiniška. Po darbo, keliaudama namo autobusu, mėgstu paskaityti, vis greičiau pralekia tos, iš tiesų ne tokios jau ir ilgos, 20 minučių, bet vis tiek geriau nei beprasmiškai spoksoti pro langą ir jausti kaip snaudulys bando mane įveikti, taigi knyga prablaško, deja šios nesinorėdavo išsiimti iš kuprinės (kurioje daugiau nei pusė vietos užėmė šis šeimyninis epas), tiesiog jausmas jog rankose laikau enciklopediją. Jei neklystu, teko girdėti, kad toks "Pataisų" formatas pasirinktas, nes pirkėjai labiau vertina plytas, nei plonesnes ir patogesnes knygas.

"Sent Džude buvo perkūnijų metas. Oras trenkė meksikietišku smurtu, uraganais ar valstybės perversmais."

Nepaprastai sunku pradėti pasakojimą apie šią knygą, dažniau tokia problema iškyla kai kūriniai tesiekia 200 puslapių, kuo trumpesni tuo sudėtingiau rasti ką pasakyti, o čia beveik 600psl ir nežinau nežinau... tiek, kad Franzen'o pasakojimas tikrai įspūdingas, sakiniai žavi, palyginimai užburia, tik retkarčiais jo "užsiplepėjimas" išsunkia skaitymo jėgas, bet nieko, galima su tuo susigyventi. Taigi knyga apie tėvus ir tris jų vaikus, apie visus jų klystkelius, apie sugrįžimą namo paskutinėms Kalėdoms. Laipsniškai atskleidžiama visų veikėjų gyvenimo vingiai, paslaptys ir norai, kiekvienas trokšta pataisų, tik neranda tinkamo kelio joms pasiekti, todėl neišvengiamai viskas klostosi ne vien į gerąją pusę (bet tuo įdomiau skaitytojui). Tėvai, Alfredas ir Inida, nusistovėjusios klišės, motina draugams vaizduojanti vaikus geresnius nei jie yra, o pati nusivylusi, sauganti ir kaupianti kiekvieną smulkmeną namuose, kol tuose beveik nelieka laisvos vietos, renkanti nuolaidų kuponus, bet niekada jų nepanaudojanti; Alfredas - piktas ir rimtas tėtė, slepiantis savo meilę, dienas leidžiantis krėsle, kol jo asmenybę pradeda naikinti alzheimeris ir veikiamas paranojinės psichozės įsitraukia į pokalbius su gyvu šūdu.

"Liga pažeidė nuosavybės jausmą. Šios drebančios rankos priklauso tik jam, bet jos jo nebeklauso. It išdykę vaikai. Neprotingi dvejų metukų mažyliai, ištikti savanaudiško irzulio priepuolio. Kuo griežčiau jis jiems nurodinėja, tuo menkiau jie klauso ir tuo bjauresni, tuo nesuvaldomesni darosi."

Trys vaikai: Garis, Čipas ir Deniza, visi savaip susimovę gyvenime. Garis, engiamas žmonos turtuolis, piktinasi jog turtingi žmonės neatrodo ir nesielgia kaip turtingi, slapčia išgerinėja ir bando išsiaiškinti ar serga depresija ar ne. Iš visų veikėjų man jis patiko mažiausiai, pasipelnęs tėvo patentu, reikalauja iš motinos pinigų už kiekvieną nupirktą smulkmeną, galvoje tik kaip kitur perkraustyt tėvus ir kaip parduoti jų namą, kol žymiai nenukrito vertė. Turbūt emociškai pats šalčiausias iš trijulės. Čipas, nevykėlis, seseriai prasiskolinęs, dėstytojas, pareigas praradęs dėl romano su studente, labiausiai šeimos atstumtas, bet tuo pačiu labiausiai mylimas. Po eilinių, neilgai trukusių santykių, su meilužės vyru įsivelia į nešvarų biznį pinigams išvilioti, persikrausto į Vilnių ir vadovauja internetiniam puslapiui lithuania.com, siūlydamas investuotojui iš JAV už 100$ pervadinti gatves, o už 25000$ visą miestelį, jo pasirinktu vardu. Atrodytų, jog vyriausioji virėja, šeimos jaunėlė Deniza, turi "normaliausią" gyvenimą: vedybos, ramios skyrybos, sėkminga karjera, malonus darbas, bet ne...jai pritrūksta pojūčių, užmezga du romanus, dėl kurių, viską ką per daugelį metų kūrė, sugriauna. Bet knyga ne veltui pavadinimu "Pataisos", kaip stebėjote kelią žemyn, taip galėsite žiūrėti ar sugebės veikėjai atsitiesti ar ne.

"Gatvėje netoli oro uosto mačiau, kaip senis nušovė arklį. Baltijos žemėje tuo metu buvau praleidęs apie ketvirtį valandos. Sveiki atvykę į Lietuvą."

Knyga nepatiko amerikos lietuviams, kai kuriems lietuviams taip pat ne, bet aniems ypač. Franzen'as buvo kviečiamas apsilankyti Vilniuje, kad įsitikintų jog kraštą pavaizdavo visiškai nerealų (aha, kadangi romanai visada būna realistiški), kad čia gera gyventi ir niekas gatvėje iš pravažiuojančių automobilių nešaudo. Turbūt žmonės pernelyg pasineria į skaitymą, jei sugeba taip išpūsti šį reikalą, visoje knygoje pasakojimai apie Lietuvą gal ir sudaro 5 puslapius, prisiminkite kad dar lieka 584psl, kurie atsveria tuos menkus kelis puslapius ir šalis išnyksta atmintyje. Tik atminkite jog JAV valdžią turi tas, kas valdo pinigus, o Lietuvoje kas valdo ginklus.

"Jis nebuvo godus, nebuvo pavydus. Bet be pinigų buvo ne žmogus."

Pikti žmonės su galimybe pasitaisyti.