#214 Joyce Carol Oates - Black Water

2006 Edition / 160psl

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama gyvenimą, kaip tik jį prarado. Pasirodo daugumai amerikiečių ši istorija žinoma, tad pabaiga jų nenustebino, kadangi rašytoja sėmėsi įkvėpimo iš realių įvykių, tik kad sumanė viską papasakoti, Senatoriaus Ted Kennedy, keleivės lūpomis. Visi 160 puslapių praktiškai apie tą patį, prisiminimai - dabartis - senesni prisiminimai - dabartis, tai įsuka į vieną ratą, kuris beskaitant pradeda nusibosti, nieko naujo nepasakoma, tik iš lėto artėjama prie kulminacijos, nuskęs ji ar ne. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, naudojamas sąmonės srautas, bet kaip jau minėjau tas uždaras pasakojimo ratas išvargina ir pabaigoje porą kartų užsnūdau, kol sugebėjau pasiekti paskutinį knygos lapą.

"There is no such thing as 'my' generation, Senator. We're divided by race, class, education, politics - even sexual self-definition. The only thing that links us is our-separateness."

Liepos 4-osios šventėje, Kelly susipažįsta su Senatoriumi, abu iškart pajaučia trauką vienas kitam, nesvarbu jog jis gerokai vyresnis, turi žmoną, vaikų, bet ji jaučia, kad šis žmogus pasirūpins ja. Artėjant vakarui įvykiai susiklosto taip: Kelly sėda į automobilį su girtu ir vis dar geriančiu savo susižavėjimo objektu, nesvarbu ir tai, jog ji pati dvejoja dėl savo veiksmų, bet kaip sakoma "gyveni tik kartą" (labai ironiška novelės atžvilgiu). Jie važiuoja, važiuoja, pasuka ne tuo keliu, pasiklysta ir su visu automobiliu nulekia į tamsų, kanalizacija atsiduodantį, vandenį. Tada Senatorius pasirūpina ja taip, kad atsispyręs su kojomis nuo Kelly kūno, lengvai išsilaisvina, jos rankose palieka vieną batą ir išneria vandens paviršiuje, kur visiškai "pamiršta" skęsti paliktą vakaro pramogą. Visi įvykiai gal ir užėmė 20 puslapių, o likę 140 - merginos haliucinacijos, prisiminimai ir keliasdešimt frazių: and she died. No.

"And then the water out of nowhere flooding over them. Over the hood of the car. Over the cracked windshield. Churning in roiling waves as if alive, and angry."

Geriausiai šią novelę galėčiau palyginti su klausomu pasakojimu, kai pradžia atrodo įtraukianti ir tu įdėmiai klausaisi, bet tada žmogus leidžiasi į įvairius išvedžiojimus ir tu tebegirdi blah blah ir blah blah blah, retkarčiais maloniai palinksėdamas, lyg vis dar klausytum.

#213 Philip K. Dick - Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?

2006 Edition / 175psl

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti mergina!? Įtempto siužeto, Riko Dekardo, nuotykiai apleistoje žemėje, jis vienas iš nedaugelio žmonių pasilikusių planetoje, po to kai iš dangaus pradėjo kristi negyvos baltos pelėdos. Viskas šiame pasaulyje išmirę, fauna ir flora vis retėja, gyvūnija tik pakaitalai, o tikrieji išgyvenę, sunkiai įperkami. Čia viešpatauja tyla ir šiukšlės, čia Rikas pasiryžta atjungti 6 pavojingus androidus, kad pagaliau įsigytų gyvą pamainą savo elektrinei aviai.

"Atvirai kalbant, niekas šiandieną neprisiminė, dėl ko prasidėjo karas ir kas jį laimėjo - jei apskritai kam nors pavyko pasiekti pergalę."

Pasakojime sekami du žmonės: jau minėtas Rikas Dekardas ir "kopūstgalvis" Džonas Isidoras, vienas medžioja androidus, kitas suteikia jiems prieglobstį. Pradžioje nelabai supratau už ką juos reikia nužudyti, jie tiesiog pabėgo nuo žmonių Marse, bet žinoma, čia turbūt man vienai nešovė į galvą, kad pabėgimas reikalavo aukų. O tuos andrus dar ir nėra taip lengva aptikti, jie atrodo visiškai kaip žmonės, jokio robotiškumo, todėl pasitelkiama empatijos testo pagalba, o kas dar įdomiau, jog kai kurie androidai yra su įmontuotais netikrais prisiminimais ir jie patys mano esantys žmonės. Netgi prieinama prie tokio įvykio, kai Rikas mąsto ar pats nebus robotas, tai viena iš geriausių knygos vietų, sakinius skaitai su nekantrumu, kad tik greičiau greičiau sužinočiau tiesą, och kiek emocijų ir nerimo!

"Svetainėje Irana skubiai įjungė emocijų projektorių; moters veidas spinduliavo pasitenkinimą, užliejusį ją tarsi mėnulio pilnaties sukelto potvynio banga."

Na, o Džonas Isidoras tai lyg atsvara Dekardui, pamatome ką gauname, kai žmogų paveikia radiacija, todėl jam uždrausta palikti Žemę. Naivus ir vienišas veikėjas, nekeliantis gyvenimui jokių klausimų. Jo istorija nėra labai kažkokia ypatinga, tiesiog tiki jog žmogus 23h, be pertraukų, gali vesti radijo laidas, pasinėręs į tuometinę. žmones suartinančią, religiją ir visaip bando išlaikyti "draugus" androidus, bet pamiršta jog, su jais, negali pasidalinti sava empatija ir tai jam, kiek įmanoma "kopūstgalviui", praveria akis. Toks epizodiškas ir lieka susipažinimas su Isidoru.

"Žemėje knygomis daugiau niekas nesižavi. Jų pilna bibliotekos; iš ten ir gavome saviškes - kontrabandininkai jas tiesiog nugvelbia ir išsiunčia automatine raketa į Marsą."

Iki vidurio labai labai labai labai puiki knyga, kaip man ji patiko! Bet po to... visa pabaiga skubota, viskas kažkaip per lengvai išsinarplioja... gaila, nes maniau, jog jau turėsiu šių metų favoritą... pabaiga.

#212 Jonathan Franzen - Pataisos

2006 Edition / 589psl

"O jei pasaulis nesuderinamas su jo tikrovės versija, vadinasi, pasaulis žiaurus, blogas ir šlykštus, pataisos namai, o jis pasmerktas baisiai vienatvei."

Gigantiška knyga apie vienos šeimos sėkmes ir nesėkmes, pastarųjų žinoma buvo kur kas daugiau. Taip, pradžioje apie patį knygos pavidalą: milžiniška. Po darbo, keliaudama namo autobusu, mėgstu paskaityti, vis greičiau pralekia tos, iš tiesų ne tokios jau ir ilgos, 20 minučių, bet vis tiek geriau nei beprasmiškai spoksoti pro langą ir jausti kaip snaudulys bando mane įveikti, taigi knyga prablaško, deja šios nesinorėdavo išsiimti iš kuprinės (kurioje daugiau nei pusė vietos užėmė šis šeimyninis epas), tiesiog jausmas jog rankose laikau enciklopediją. Jei neklystu, teko girdėti, kad toks "Pataisų" formatas pasirinktas, nes pirkėjai labiau vertina plytas, nei plonesnes ir patogesnes knygas.

"Sent Džude buvo perkūnijų metas. Oras trenkė meksikietišku smurtu, uraganais ar valstybės perversmais."

Nepaprastai sunku pradėti pasakojimą apie šią knygą, dažniau tokia problema iškyla kai kūriniai tesiekia 200 puslapių, kuo trumpesni tuo sudėtingiau rasti ką pasakyti, o čia beveik 600psl ir nežinau nežinau... tiek, kad Franzen'o pasakojimas tikrai įspūdingas, sakiniai žavi, palyginimai užburia, tik retkarčiais jo "užsiplepėjimas" išsunkia skaitymo jėgas, bet nieko, galima su tuo susigyventi. Taigi knyga apie tėvus ir tris jų vaikus, apie visus jų klystkelius, apie sugrįžimą namo paskutinėms Kalėdoms. Laipsniškai atskleidžiama visų veikėjų gyvenimo vingiai, paslaptys ir norai, kiekvienas trokšta pataisų, tik neranda tinkamo kelio joms pasiekti, todėl neišvengiamai viskas klostosi ne vien į gerąją pusę (bet tuo įdomiau skaitytojui). Tėvai, Alfredas ir Inida, nusistovėjusios klišės, motina draugams vaizduojanti vaikus geresnius nei jie yra, o pati nusivylusi, sauganti ir kaupianti kiekvieną smulkmeną namuose, kol tuose beveik nelieka laisvos vietos, renkanti nuolaidų kuponus, bet niekada jų nepanaudojanti; Alfredas - piktas ir rimtas tėtė, slepiantis savo meilę, dienas leidžiantis krėsle, kol jo asmenybę pradeda naikinti alzheimeris ir veikiamas paranojinės psichozės įsitraukia į pokalbius su gyvu šūdu.

"Liga pažeidė nuosavybės jausmą. Šios drebančios rankos priklauso tik jam, bet jos jo nebeklauso. It išdykę vaikai. Neprotingi dvejų metukų mažyliai, ištikti savanaudiško irzulio priepuolio. Kuo griežčiau jis jiems nurodinėja, tuo menkiau jie klauso ir tuo bjauresni, tuo nesuvaldomesni darosi."

Trys vaikai: Garis, Čipas ir Deniza, visi savaip susimovę gyvenime. Garis, engiamas žmonos turtuolis, piktinasi jog turtingi žmonės neatrodo ir nesielgia kaip turtingi, slapčia išgerinėja ir bando išsiaiškinti ar serga depresija ar ne. Iš visų veikėjų man jis patiko mažiausiai, pasipelnęs tėvo patentu, reikalauja iš motinos pinigų už kiekvieną nupirktą smulkmeną, galvoje tik kaip kitur perkraustyt tėvus ir kaip parduoti jų namą, kol žymiai nenukrito vertė. Turbūt emociškai pats šalčiausias iš trijulės. Čipas, nevykėlis, seseriai prasiskolinęs, dėstytojas, pareigas praradęs dėl romano su studente, labiausiai šeimos atstumtas, bet tuo pačiu labiausiai mylimas. Po eilinių, neilgai trukusių santykių, su meilužės vyru įsivelia į nešvarų biznį pinigams išvilioti, persikrausto į Vilnių ir vadovauja internetiniam puslapiui lithuania.com, siūlydamas investuotojui iš JAV už 100$ pervadinti gatves, o už 25000$ visą miestelį, jo pasirinktu vardu. Atrodytų, jog vyriausioji virėja, šeimos jaunėlė Deniza, turi "normaliausią" gyvenimą: vedybos, ramios skyrybos, sėkminga karjera, malonus darbas, bet ne...jai pritrūksta pojūčių, užmezga du romanus, dėl kurių, viską ką per daugelį metų kūrė, sugriauna. Bet knyga ne veltui pavadinimu "Pataisos", kaip stebėjote kelią žemyn, taip galėsite žiūrėti ar sugebės veikėjai atsitiesti ar ne.

"Gatvėje netoli oro uosto mačiau, kaip senis nušovė arklį. Baltijos žemėje tuo metu buvau praleidęs apie ketvirtį valandos. Sveiki atvykę į Lietuvą."

Knyga nepatiko amerikos lietuviams, kai kuriems lietuviams taip pat ne, bet aniems ypač. Franzen'as buvo kviečiamas apsilankyti Vilniuje, kad įsitikintų jog kraštą pavaizdavo visiškai nerealų (aha, kadangi romanai visada būna realistiški), kad čia gera gyventi ir niekas gatvėje iš pravažiuojančių automobilių nešaudo. Turbūt žmonės pernelyg pasineria į skaitymą, jei sugeba taip išpūsti šį reikalą, visoje knygoje pasakojimai apie Lietuvą gal ir sudaro 5 puslapius, prisiminkite kad dar lieka 584psl, kurie atsveria tuos menkus kelis puslapius ir šalis išnyksta atmintyje. Tik atminkite jog JAV valdžią turi tas, kas valdo pinigus, o Lietuvoje kas valdo ginklus.

"Jis nebuvo godus, nebuvo pavydus. Bet be pinigų buvo ne žmogus."

Pikti žmonės su galimybe pasitaisyti.