2006 Edition / 191psl
"[...] ir prieš vėl pradėdamas stumti į priekį mėšlo rutulį, akimirką spėji pajusti, koks mįslingas ir neperprantamas yra gyvenimas ir tik kokią mažutę jo kruopelę mes vadiname šiuo vardu."
Knyga žadėjusi naują ir šmaikštų požiūrį į žmones, kuris turėjo nustebinti ir priblokšti, man paliko tik blankų įspūdį, kuris su laiku visai pranyks atmintyje. Žmonės vabzdžiai arba žmogiški vabzdžiai, kiekvienas įstrigęs savajame gyvenimo rate, be jokių laimės perspektyvų, tik su neaiškiu ir ilgu keliu į nušvitimą. Čia žmonės įkūnija tai tarakonus, skruzdes, tai uodus ar drugius, vabzdžio pavidalas nėra pastovus, jis kinta pagal charakterio bruožus ir pasirinktus ateities užmojus, nesvarbu jei gimei skruzde, pakaks užtektinai užsispyrimo ir virsmas muse garantuotas. Šie vabzdžiai, kaip ir žmonės, ieško geresnio gyvenimo, ištrūkimo nuo slegiančios kasdienybės, kuri mus laiko vietoje ir trukdo pasiekti visišką pilnatvę ir pagaliau suvokti: kas aš esu?
"Kam nors kitam labai lengva papasakoti, kaip reikia gyventi ir ką veikti. Aš bet kam viską paaiškinčiau. Ir net parodyčiau, prie kurių ugnių skristi ir kaip. O kai tą patį reikia daryti pačiam, sėdi vietoje arba skrendi visai į kitą pusę."
Knygoje sutinkame ir sekame įvairių vabzdžių gyvenimus, pirmuosiuose puslapiuose trijų uodų: Arnoldo, Artūro ir užsieniečio Semo, istorijos pradžia; kalbos apie keliones, Puškiną ir pirmasis odekolono paragavimas. Semo pažintis su muse Nataša, tik viena iš visų vaizduojamų klišių, kurių kupina knyga, Nataša, nusivylusi gimtuoju kraštu, siekia amerikiečio Semo dėmesio, tikėdamasi jog jis ją išgelbės ir išvykdamas pasiims kartu į visų galimybių šalį, čia pat atsiranda ir tautos grynumo gynėjas, pasipiktinęs situacija, juk negalima dviems svetimšaliams būti kartu, tik savas su savu. Netoli jų du šūdvabaliai, tėvas ir sūnus, ridenantys mėšlo rutulius ir gvildenantys įvairias temas: kaip tapti skarabėjumi, iš kur tas rutulys kurį gauna kiekvienas vabalas, kaip jį įžvelgti, galiausiai prieinama išvada, jog gyvenimas - tiesiog sukimasis ant mėšlo kamuolio. Pakilęs nuo žemės, drugys Mitia svarsto apie šviesą, kaip ją pasiekti, kol galiausiai pamato, kad ji visada buvo jo viduje, tik neatrasta. O po žemėmis, paklausęs draugo patarimo, jog norint pasiekti viršų, reikia babkių, kasinėjasi tarakonas Serioža. Taip visi ir gyvena, spręsdami savo lemtį ir saugodamiesi milžiniškų batų, kurie kėsinasi juos sutraiškyti.
"O tu žinai, kas yra kalcio cianamidas? Du šimtai gramų karvidei? Arba kai uždaroje mėšlidėje išpurškiama galežies sulfato, o išskristi jau per vėlu? Dvi mano draugės taip žuvo. O trečią, Mašenką, apipylė chlorkalkėmis. Iš sraigtasparnio. Prancūzų kalbos mokėsi, kvaiša... Sakai, vabzdžių teisės?"
Mačiau V.Pelevino "Vabzdžių Gyvenimas" dažnai lyginamas su Kafka, bet nieko panašaus, Kafkos kūrinyje suvokiamas ir aplinkinių pastebimas virsmas, o Pelevino istorijoje, veikėjai šokinėja nuo vieno pavidalo į kitą, tai jie mažyčiai, tai žmonės, o kartais lyg peraugę vabzdžiai. Gvildenamos idėjos turėjo atspindėti sovietinio žmogaus likučius (ar panašiai), bet tai tie patys stereotipai, kurių galima rasti šiandieną, ir kurie gyvuos dar tikrai ilgą laiką.
